Kalbinė padėtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (iki XVI a. vid.) : interpretacijos istoriografijoje

LTStraipsnyje analizuojami reikšmingesni XIX-XXI a. pr. Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos istorikų bei kalbos istorikų tyrimai LDK kalbinės padėties (iki XVI a. vid.) klausimais. Kalbinei padėčiai aptarti skirta gausi istoriografija. Nors galima įžvelgti tam tikrus bendresnius nacionalinius konceptus dėl LDK vartotų kalbų, jų padėties viena kitos atžvilgiu, vartotų kalbų terminų ir pan., kita vertus, net ir tos pačios šalies tyrėjai nagrinėjamos problemos atžvilgiu nėra vieningi. XIX a-XX a. pirmoje pusėje Rusijos istorikai siekė atskleisti kalbinį LDK „rusiškumą“. Sovietinė ir posovietinė Rusijos istoriografija LDK valstybės kalbinę padėtį nagrinėjo retai. Ankstyvoji lenkų istoriografija įtvirtino polonocentristines nuostatas dėl lenkų vaidmens nutraukiant LDK surusėjimą. Mažiau šališki XX a. pradžios autoriai, kaip antai J. Jakubowskis ar J. N. Fijałekas, į mokslinę apyvartą įtraukė nemažai reikšmingų, ypač lituanistinių, faktų, buvo padarytos svarbios įžvalgos dėl LDK bajorijos tautinės / valstybinės savimonės. Visa tai plačiai panaudota vėlesniuose lenkų, baltarusių ir lietuvių tyrėjų darbuose. Naujausioje lenkų istoriografijoje kalbinės padėties LDK klausimai sprendžiami platesniuose migracijos, reformacijos ir pan. kontekstuose. Darbų gausa ypač išsiskiria baltarusių istoriografija. Joje pabrėžiamas rusėnų dominavimas LDK demografijos, teritorijos aspektu, taip pat ekonominis ir kultūrinis, o ypač kalbinis. Baltarusių tyrėjai vartoja „senosios baltarusių“ arba „rusėnų“ kalbos terminus ir pabrėžia išskirtinį valstybinį šios kalbos statusą valstybėje.Naujausiuose darbuose atkreiptas dėmesys į lietuvių kalbos padėtį LDK, anksčiau ignoruotą Baltarusijos moksle, jos pozicijas privačioje bei Katalikų Bažnyčios erdvėse. Ankstyvajai lietuvių istoriografijai būdinga lituanocentristinė samprata dėl lietuvių kalbos vietos LDK iki XVI a. pabaigos. „Rusų/rusiškai/slavų“ kalbai pripažįstamas valstybinės kalbos statusas, bet manyta, kad ji tebuvo rašto, o ne šnekamoji kalba, jos nemokėjo ir ja nešnekėjo lietuvių kilmės bajorija, nekalbant apie kitus luomus. Rusėnai šioje istoriografijoje liko nepastebėti (J. Matusas). Stiprias ar net stipriausias (administravimo srityje) lietuvių kalbos pozicijas etnografinėje Lietuvoje mato, tačiau rusėnų kalbai valstybinės kalbos statuso nepripažįsta šiandieniniai tyrėjai (Z. Zinkevičius – rusėnų tik kaip rašto kalba, A. Dubonis – rusėnų ir lotynų kaip bendros kalbos). Kai kurie tyrėjai įžvelgia didesnę rusėnų kalbos įtaką, teigdami, jog ji buvo ne tik rašto, bet ir šnekamoji (L. Vladimirovas), vartota ir etninėje Lietuvoje (daugiausiai S. Lazutka), o LDK vartota „rusėnų“ ir dabartinė baltarusių – tai dvi skirtingos kalbos (E. Gudavičius). „Rusėnų/gudų“ termino tvirtinimasis naujausiuose lietuvių tyrimuose rodo besikeičiantį požiūrį į šią svarbią LDK gyventojų dalį ir jų kalbą. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Rusėnų kalba; Valstybinė kalba; Rusėnifikacija; Polonizacija; “Ruthenian”; Standard language; Russianism; Polonization.

ENArticle addresses more significant studies of Russian, Polish, Belarusian and Lithuanian historians and linguists of the 19th century – early 21st century on the issues of linguistic situation in the GDL (until the mid-16th century). The number of research studies on linguistic conditions in the country, languages used, their interrelations and other similar issues is rather high. Though certain more general national concepts can be singled out in respect of linguistic situation in the GDL, however, even the researchers of the same country are not unanimous in respect of the problem under discussion. The Russian historians of the 19th century – the first half of the 20th century attempted to reveal linguistic “Russianism” of the GDL. In Soviet and contemporary Russian historiography the matters of linguistic situation in the old Lithuania are not popular. The early Polish historiography established Polono-centric principles in terms of the Polish role in terminating the Russification in the GDL. A number of significant, in particular Lithuanian, facts were also introduced to scientific circulation (J. Jakubowski, J. N. Fijałek); important insights on the national / state self-consciousness of the GDL nobility were made. The aforesaid was widely used in the further Polish, Belarusian and Lithuanian research studies. Contemporary Polish historiography solves the issues of linguistic situation in the GDL in broader contexts of migration, reformation, etc. Belarusian historiography stands out by the abundance of research studies. It highlights the domination of Ruthenians in the GDL in demographical, territorial, economic, cultural and, in particular, linguistic terms. It is acknowledged that, in the terms of Belarusian scientists, “Old Belarusian” or “Ruthenian” had an exclusive public status in the country.The most up-to-date research studies pay attention to the Lithuanian language in the GDL previously ignored in the Belarusian science by recognising its positions in private and Catholic Church domains. The early Lithuanian historiography can be characterised by the Lithuaniancentric concept on the role of Lithuanian in the public life of the GDL until the late 16th century. The “Russian / Slavic” language is associated with the status of an official language; however, the language was believed to be only a written rather than a spoken language; the Lithuanian nobility, not to mention other social classes, could not and did not speak it. Ruthenians remained unnoticed in this historiography (J. Matusas). Contemporary researchers see strong or even the strongest (in the sphere of administration) positions of the Lithuanian language in ethnographic Lithuania, however, they tend not to associate Ruthenian with official status (Z. Zinkevičius (Ruthenian as a written language exclusively), A. Dubonis (Ruthenian and Latin – the standard languages of the GDL)). Certain researchers attribute greater influence to the Ruthenian language; it is argued that it was both a written and spoken language (L. Vladimirovas) also used in ethnic Lithuania (mostly S. Lazutka), whereas “Ruthenian” used in the GDL and contemporary Belarusian are two different languages (E. Gudavičius). GDL linguistic problems are still relevant to both Lithuanian and Belarusian researchers; the gradual establishment of the term “Ruthenian / Belarusian” in the up-to-date Lithuanian historiography shows the changing approach towards the important part of the GDL residents and their language. [From the publication]