Pyktis kaip kultūrinė kategorija: ką duotų sengraikiai Sigito Gedos kūrybos interpretacijai?

LTStraipsnyje pateikiama ir tikrinama prielaida, kad vaisingas Sigito Gedos interpretacijos kontekstas galėtų būti senovės Graikijos kultūra. Tokia analizė leistų paaiškinti kai kuriuos Gedos kūrybos aspektus, kurie šių dienų akimis atrodo pasenę, politiškai nekorektiški arba kaip tam tikri kompleksai. Tai būtų ir archajiška erotika, ir požiūris į moteris, kartais artėjantis prie mizoginizmo, tačiau šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama pykčiui. Pykčio kategoriją į kultūros tyrinėjimus pastaraisiais metais grąžinęs vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas studijoje „Pyktis ir laikas" (Zorn und Zeit, 2006) atkreipė dėmesį į tai, kad vienas svarbiausių Vakarų civilizacijos tekstų prasideda pykčio pašlovinimu. Graikiškomis sąvokomis „mênis" (pyktis) ir „thumos" (gyvybingumas, gyvenimo jėga, energija) filosofas aiškina visą Vakarų kultūros raidą. Antikos pasaulis, pasak Sloterdijko, yra išaustas iš pykčio, kuris stimuliuoja herojus veikti, siekti šlovės, o sykiu ir pelnyti amžinybę. Pyktis nebuvo antikinio herojaus vidujybės dalis, tai greičiau išorinė, asmenybę persmelkianti jėga, kurią jis tik iš dalies gali kontroliuoti. Straipsnyje parodoma, kad poetiniame Gedos pasaulėvaizdyje pasaulis ir kultūra suvokiami kaip pykčio ir kitų stiprių emocijų išaustas audinys, kad yra galimybė daugiaveidį ir daugiabalsį, nuolat besikeičiantį „aš“ matyti ne kaip žaidybiškos postmodernios asmenybės variantą, o labiau kaip senovės graikų daugialypį subjektą, problemiškai suvokiantį savo vientisumą, nuolat persmelkiamą ir užvaldomą išorinių energijų bei emocijų. Pyktis pasirodo ir kaip seną pasaulį griaunantis, ardantis ir iš chaoso kuriantis naują tvarką, giesmėje, kalboje užtikrinantis to pasaulio saugą ir tęstinumą.Su pykčio problemika siejamas ir šlovės siekimas, interpretuojamas kaip senovės graikų įsiamžinimo žmonių atmintyje siekimas bei paaiškinantis Gedos laikysenos literatūros lauke nekonvencialumą. Išvadose nubrėžiamos kai kurios perspektyvos (pykčio ir jėgos estetika ir kt.) šios krypties Gedos kūrybos analizei. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pyktis; Šlovė; Sigitas Geda; Archaika; Senovės Graikijos kultūra; Anger; Glory; Sigitas Geda; Archaic; Ancient Greek culture.

ENDrawing on Peter Sloterdijk’s analysis of Greek culture in "Anger and Time" (Zeit und Zorn, 2006), this article explores Sigitas Geda’s poetry and attitude within the field of literature. This poet’s penchant for archaic cultures makes it relevant to explain some aspects of his poetry using Classical Greek concepts. In Geda’s conception, the world and culture are understood as a fabric woven out of anger and other strong emotions; creativity is seen as vitality and a way of demiurgically creating and ruling the world; and a multi-faceted and multi-voiced, constantly changing “I” is explained not as a version of the performative postmodern self, but as closer to the complex subject of the Ancient Greeks – one which has a problematic understanding of its own continuity, which is in turn permeated and ruled by external energies and emotions. Anger emerges as a force that destroys and dismantles the old world, generating a new order from the chaos through song, guaranteeing the safety and continuity of the world through language. The question of anger is related to the thirst for glory: it is interpreted as the Ancient Greeks’ efforts to achieve immortality through human memory, and as a way of explaining Geda’s unconventional status within Lithuanian literature. [From the publication]