LTStraipsnyje nagrinėjama valdžios pozicija baltarusių tautinės mažumos atžvilgiu tarpukario Lenkijoje, į kurios sudėtį įėjo ir Vilniaus bei Naugarduko vaivadijos. Glaustai aptariama šios problematikos istoriografija. Antrojoje Lenkijos Respublikoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ukrainiečių, žydų ir vokiečių tautinėms mažumoms, o baltarusių klausimas liko šešėlyje. Realiai tautinę politiką atskirose „kresų“ vaivadijose lėmė vaivados. O jie paprastai siekė apriboti tautinių mažumų aktyvumą ir polonizuoti gyventojų grupes, nepasižyminčias ryškia tautine sąmone. Tuo ypač pasižymėjo Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis (Ludwik Bociański). Chronologiškai dėmesys koncentruojamas į 4-ojo dešimtmečio antrąją pusę, įtraukiant vieną svarbų iki tol nepanaudotą šaltinį. Pagrindą publikacijai atsirasti sudarė Lietuvos centriniame valstybės archyve autorės rastas dokumentas – Nacionalinio susivienijimo stovyklos (lenk. Obóz Zjednoczenia Narodowego) Vilniaus ir Naugarduko apygardos Studijų biuro parengtas minimalios programos baltarusių klausimu projektas, atspausdintas rašomąja mašinėle lenkų kalba 1937 m. Publikuojamas visas šio slapto dokumento tekstas. Iš jo aiškėja siūlymas traktuoti baltarusius kaip lenkų tautos sudėtinę dalį, siekiant ir toliau ją asimiliuoti, tačiau vykdyti tai subtiliai, neištrinant regioninių skirtumų, netgi palaikant dalinai baltarusių kalbą, tačiau neskatinant jos tapti svarbia literatūrine ir švietimo prasme. Dokumentas yra parašytas iš Lenkijos valstybės interesų pozicijų, jis matomai buvo skirtas vidinėms konsultacijoms Lenkijos valdžios struktūrose.Reikšminiai žodžiai: Antroji Lenkijos respublika; Baltarusiai; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos tautinės mažumos 1918-1939; Nacionalinio susivienijimo stovykla; Tautinės mažumos; Vilniaus kraštas; Vilnius; Belarusians; Belorussians; Byelorussians; Camp of National Unity; National minorities; National minorities in Poland in 1918-1939; Second Polish Republic; Vilnius; Vilnius Region; Vilnius district.