LTNetikėtas komunizmo žlugimas paskatino poreikį peržiūrėti teorinius modelius, leidžiančius paaiškinti padėtį ir gyvenimą buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, įskaitant Lietuvą. Po dvidešimties nepriklausomybės metų matyti, jog nei aiškinimas, kad komunizmą čia sparčiai pakeis kapitalizmas, nei prielaida, jog nepaisant Vakarų įtakos posovietinėje politikoje ir visuomenėje išliks tvirtos rankos viršenybė, nepasiteisino. Posovietinėje realybėje demokratinės reformos egzistuoja greta komunistinės nostalgijos, o etninis nacionalizmas įtvirtinamas viešąja politika, kuria taip pat siekiama įtvirtinti plačiai prieinamą pilietybę ir socialinę toleranciją. Narystės Europos Sąjungoje (ES) paskatintų reformų ilgojo laikotarpio pasekmės taip pat kol kas nėra aiškios. Nors retai nagrinėjamos, Lietuvos švietimo sistemos reformos yra svarbi tema siekiant suprasti tarptautinių normų ir vidaus politikos tikslų sandūrą. Tai itin aktualu kalbant apie reformas, kuriomis siekiama skatinti toleranciją ir pagarbą socialinei, rasinei, etninei įvairovei Lietuvoje ir ES. Šiame knygos skyriuje siekiama prisidėti prie diskusijos apie globalizacijos ir nacionalizmo poveikį švietimui ir atvirkštinį jų ryšį, analizuojant, kaip Lietuvos sprendimų priėmėjai naudoja viešąją politiką kaip normatyvinę politinę technologiją skatinti ir kvestionuoti tarptautinių tolerancijos standartų brėžiamas ribas. Pasitelkiant tradicinius viešosios politikos analizės pjūvius, švietimo reformos Lietuvoje taip pat nagrinėjamos platesniame šalies kultūros, politikos ir istorijos kontekste.Reikšminiai žodžiai: Demokratinės reformos; Europeizacija; Globalizacija; Homofobija; Ksenofobija; Lietuvos švietimo reformos; Posovietinė patirtis; Seksualinė tapatybė; Sovietizacija; Tautiškumas; Tolerancija; Viešoji politika; Švietimo politika; Žmogaus teisės; Democratic reforms; Education policy; Europeanization; Globalization; Homophobia; Human rights; Intolerance; Lithuanian education reforms; Nationalism; Post soviet experience; Public policy; Sexual identity; Sovietization; Tolerance; Tolerance,; Xenophobia.
ENIn 1991 Lithuania reclaimed its independence from the Soviet Union and subsequently enlisted its education system as a tool for imparting the democratic skills and worldviews necessary for EU accession. However, the internalization of new democratic norms proved to be more complicated than the unidirectional transmission expected by many elites, as students, parents, and politicians played a part in the way that educational reforms were understood, implemented, embodied, and even resisted. Although tolerance education was initially included in Lithuanian reforms with little fanfare, there has been an increasingly visible backlash against it, as some now see its existence as an encroachment on the right of “Lithuanians” to develop a strong national identity after 60 years of occupation. By analyzing key educational policies in Lithuania, as well as international barometers for social tolerance, this chapter finds that the embrace of intolerance by many individuals and elites in Lithuania is not just a proclivity for prejudice, but a tool for challenging the boundaries of EU expectations to define the values and norms of an independent nation-state. [From the publication]