LTEmigrantai ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose susiduria su akultūravimo iššūkiais. Straipsnio tikslas – ištirti į Lietuvą grįžusių tautiečių, emigrantų iš Vakarų, socialinės ir kultūrinės adaptacijos procesą. Aptariant grįžimo motyvus ir problemas, 2002–2005 m. buvo atlikti tikslinių grupių interviu su atvykėliais iš JAV, Kanados, Australijos ir Jungtinės Karalystės. Darbe analizuojamos įsišaknijimo ir įsitvirtinimo problemos, su kuriomis susiduria sugrįžę lietuviai emigrantai. Aptariama transnacionalinio lietuviškumo sąvoka ir keliami klausimai: Kokią pasaulėžiūrą ir socialinį kapitalą parsiveža grįžtantieji į Lietuvą? Kokios yra transmigrantų tapatybės formos? Kokie yra išvietintų individų įsivietinimo modeliai? Dauguma į Lietuvą grįžusių emigrantų yra buvę politiniai pabėgėliai ir jų palikuonys. Jie į Lietuvą atsiveža misionierišką tapatybę, kurią suformavo etninės diasporos institucijos, įpareigojančios grįžti į tėvynę. Viena vertus, jų sampratos atitinka bendras institucijų nuostatas. Kita vertus, diasporai būdingas etnonacionalizmas skatina įtvirtinti savitus lietuvių kultūros kodus. Mažesnė dalis migrantų padarė racionalų pasirinkimą grįžti į Lietuvoje ir įsitvirtinti transnacionalinėje aplinkoje, pasitelkiant profesines kompetencijas. Įsikūrę Lietuvoje, jie išsaugoja kitoje šalyje paliktų namų idealizuotą vaizdinį. Migrantų akultūravimo procesus apsunkina pokomunistinei visuomenei būdinga ksenofobija ir užsieniečių stigmatizavimas. Pilietybės problema – vienas faktorių, lemiančių nedidelį grįžusiųjų skaičių.Reikšminiai žodžiai: Akultūracija; Amerika; Lietuviai; Migrantai; Nostalgijos migrantai; Pokomunistinė Lietuva; Postkomunistinė Lietuva; Stereotipai; Tapatybė; Acculturation; America; Identity; Lithuanians; Migrants; Migrants of nostalgia; Postcommunist Lithuania; Stereotypes.
ENEmigrants face acculturation not only in the Western countries but also in the Eastern countries. The purpose of this paper is to analyse the social and cultural adaptation process of the citizens returning to Lithuania from the Western countries. In 2002 – 2005 Interviews of focus groups with emigrants from the USA, Canada, Australia, and the United Kingdom were held to discuss the motives and problems of coming back. This paper analyses the problems of entrenching returning Lithuanian emigrants face. The definition of transnational Lithuanianism is discussed, and several questions are being raised: What kind of world outlook and social capital do the returning emigrants bring? What are the forms of tansmigrant identification? What model of localising do the delocalised individuals use? Most of the returning emigrants are state prisoners and their descendants. They bring a missionary identification, which was formed by ethnical diaspora institutes that oblige to come back home, back to Lithuania. On one hand, their conception matches the provisions of the institutes. On the other hand, the ethnonationalism found in diaspora forces to consolidate distinctive codes of Lithuanian culture. The smaller part of migrants made the rational choice to come back to Lithuania and entrench themselves into a transnational environment by using professional competences. They retain the idealised picture of home in another country by returning to Lithuania. The process of the migrant acculturisation is weighted down by xenophobia and stigmatisation of foreigners found in post-communist communities. The problem of nationality is one of the factors determining the low numbers of immigrants coming back.