Landed gentry in Lithuania in the context of the restoration of the Grand Duchy of Lithuania from 1914 to 1920

• Anglų kalba / English
• Baltarusių kalba / Belarusian
• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Lenkų kalba / Polish

LTStraipsnyje nagrinėjama Lietuvos dvarininkija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo klausimas 1914-1920 metais. XX a. pradžioje opiausias klausimas buvo dvarininkijos santykis su aktyviai besivystančiais tautiniais judėjimais. Dvarininkams negailėta aštrių žodžių, raginta išmokti lietuvių kalbą ir prisidėti prie lietuvių tautos atgimimo. 1914 m. prasidėjus pirmajam pasauliniam karui dalis dvarininkų demonstravo lojalumą caro valdžiai, dalis buvo palankesni vokiečiams. Karo metais dvarininkijai buvo būdingas politinių pažiūrų nepastovumas daugeliu klausimu, tačiau tik vienas dvarininkas Stanislovas Narutavičius dalyvavo 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijoje, kuriai vadovavo Jonas Basanavičius. Ir tik jis vienas iš dvarininkų pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Todėl spaudoje dvarininkai dažnai buvo kritikuojami, kad nedalyvavo nepriklausomos valstybės kūrimo darbuose, o kairieji laikyti valstybingumo priešininkais.1918 m. pavasarį ir vasarą dalis dvarininkų mėgino užmegzti ryšius su Tarybos atstovais, 1918 m. gegužės 3 d. tapo Lietuvos atkūrimo sąjungos signatarais. Kita dvarininkijos dalis pasisakė už Lietuvą Lenkijos sudėtyje, dalis matė Kauną ir Žemaitiją už besikuriančios Lenkijos ribų. Didieji dvarininkai pasisakė už senosios Abiejų Tautų Respublikos su 1772 m. sienomis atkūrimą. Po Lenkų karinės organizacijos (POW) Lietuvos teritorijoje nesėkmės, dvarininkų grupė mėgino švelninti santykius su Lietuvos valdžia ir 1920 m. sausio 28 d. Kaune pasirašė deklaraciją, remiančią nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.Reikšminiai žodžiai: Atsiminimai; Bajorija, Lietuva, Lenkija, "senalietuviai"; Dienoraščiai; Krajovcai; Nepriklausoma Lenkija; Nepriklausoma Lietuva; Diaries; Fellow Countrymen; Gentry, Lithuania, Poland, "Old Lithuanians"; Independant Poland; Independent Lithuania; Memoirs.

ENThe article deals with the Lithuanian landowners and the question of restoration of the Grand Duchy of Lithuania in 1914-1920. At the beginning of the 20th century, the most sensitive issue was the relationship between landowners and the active development of national movements. The landlords could not escape the sharp words, they were encouraged to learn the Lithuanian language and contribute to the revival of the Lithuanian nation. In 1914, when the First World War began, part of the landlords showed loyalty to the tsarist autocracy and some of them were more favorable to the Germans. During the war years, the landowners were characterised by the volatility of political views on a number of issues, but only one landlord – Stanislovas Narutavičius participated in the Vilnius conference on September 1917 led by Jonas Basanavičius. He was the only one of the landlords, who signed the Act of Independence on the 16th of February 1918. That is the reason why the press often criticised landlords for not taking part in the creation of an independent state, while the left was seen as enemies of statehood. In the spring and summer of 1918, part of the landlords tried to establish ties with the Council representatives and on the 3rd of May, they became the signatories of the Lithuanian Recovery Union. Another part of the landowners spoke in favor of Lithuania in the composition of Poland, some of them saw Kaunas and Samogitia outside of the emerging Poland. The great landlords spoke out for the restoration of the old Polish–Lithuanian Commonwealth, with the borders from 1772. After the failure of the Polish military organization (PMO) in the territory of Lithuania, the group of landlords tried to mitigate relations with the Lithuanian government and in the 28th of January 1920 In Kaunas, a declaration was signed to support the creation of an independent Lithuania.