LTPastarąjį šimtmetį lenkų ir lietuvių santykiai klostėsi sudėtingai. XVI a. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) sudarė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Žlugus šiai valstybei, lenkų ir lietuvių tautos nesugebėjo išlaikyti draugiškų ryšių ir nuo XIX a. pabaigos ėmė sparčiai tolti viena nuo kitos. Straipsnyje tiriama, kokios priežastys tai lėmė. Remiamasi abiejų tautų santykiams skirta istoriografija. Nuo pat XIV a. pabaigos LDK su Lenkija buvo susijusi glaudžiais politiniais ir kultūriniais ryšiais. Lietuvių bajorai išlaikė savo atskirą savimonę, tačiau iki XVII a. tapo lenkakalbiais. Šios aplinkybės laikui bėgant lėmė dvigubos lietuvių bajorų tapatybės susiformavimą. Jie aiškiai suvokė savo politinę ir kultūrinę bendrystę su lenkais, tačiau tuo pačiu suvokė ir savo kaip LDK piliečių išskirtinumą. XIX a. pabaigoje prasidėjęs valstiečių vadovaujamas lietuvių tautinis judėjimas svarbiausiu tautiškumo bruožu laikė lietuvių kalbą ir ėmė neigti lenkakalbių lietuvių bajorų dvigubą tapatybę, nes įžvelgė joje nutautėjimo grėsmę. XX a. pradžioje susikūrus tautinėms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, tokie bajorai turėjo apsispręsti, su kuria etnine grupe save sieja – lietuviais ar lenkais. Padėtį dar labiau sunkino abiejų valstybių pastangos prisijungti kiek įmanoma daugiau buvusios LDK žemių ir su tuo susijęs konfliktas dėl istorinės LDK sostinės – Vilniaus. Lenkų ir lietuvių nesugebėjimas taikiai susitarti dėl valstybinės sienos (platesne prasme – dėl buvusios LDK paveldo) lėmė gilų priešiškumą, kurio atgarsiai juntami iki šiol.Reikšminiai žodžiai: Kalba; Krajovcai; Lenkai; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuviai; Lietuvos istorija; Nacionalizmas; Tautinės mažumos; Tautiškumas; Tautų santykiai; Krajowcy; Language; Lithuania; Lithuanian history; Lithuanians; National minority; National relations; Nationalism; Nationality; Poles; Polish.