LTValstybę ir valstybingumą metaforiškai galime įsivaizduoti kaip gaubtą, dengiantį tautos kūną. Žinoma - ir jos dvasią. Jis reikalingas dėl santykių su pasauliu. Jis gelbsti nuo istorijos skersvėjų ir audrų. Tautos kūną gaubtu uždengti galima, bet jos dvasios - niekada. Juolab jeigu tas gaubtas sumeistrautas svetimųjų. Arba - atsiduoda svetimu kvapu. Ši knyga skiriama lietuvių tautos skauduliams ir jos šviesiai aurai aptarti. Todėl nuo pat pradžios, nuo pirmųjų eilučių kviečiu skaitytoją kartu mąstyti ir su autoriumi diskutuoti (erdvės abiem pakaks). Pavyzdžiui, ar dar Mindaugui konstruojant karalystės gaubtą nebuvo paliktas per didelis plyšys slavizacijai? Ar ne nuo tada atsirado gravitacinė trauka į rytų ir pietryčių pusę - į suslavėjusias žemes? O vėliau? Nelabai jau buvo sudėtinga gerų meistrų rankomis valstybės gaubtą padaryti „prolenkišką". Lietuvių tauta išgyveno ir „prorusiškąjį", vėliau - „probolševikinį"... Būta atvangos, kai gaubtas buvo meistraujamas iš „prolietuviškos" medžiagos. Bet istorija šiai meistrystei skyrė vos porą dešimtmečių. Tačiau kokie tai buvo dešimtmečiai! Koks buvo pademonstruotas tautos gyvybingumas! Kokia dvasia alsavo ir kokiomis spalvomis rėdėsi visa valstybė! Nors čia taip pat nestigo nei politinio kibirkščiavimo, nei korumpuoto biurokratizmo, nei varguolių skurdo. Na, o po kokiu gaubtu šiandien mes kaip tauta gyvename? Atsakymą Jūs, mielas skaitytojau, šiek tiek pamąstęs, susirasite pats. Gal suprasite ir tai, kodėl aš ėmiausi plunksnos ir kodėl būtent tokiu tekstu ir tokiu pavadinimu prisistatau Jums su savo knyga. [Iš Pratarmės]