LTDarbo tikslas – atsakyti į klausimus: kas buvo taip vadinamų senųjų lietuvių-baltarusių žemių XX a. pradžios gyventojas, kaip jis buvo suvokiamas lenkų satyros, kokiu būdu jis apibrėždavo savąją tapatybę, ką laikė „savu“, o ką – „svetimu“? Pagrindinis informacijos šaltinis yra 1906-1908 metais Lietuvoje ir Baltarusijoje spausdintas laikraštukas „Plotka Wileńska“ – tais laikais vienintelis lenkiškas satyrinis humoristinis savaitraštis. Šio leidinio sudarytojai buvo: F. Boguckis, K. Sokolovskis bei S. Bartoševičius. Satyros objektu taip pat buvo lenkų ir lietuvių santykiai, kurie paaštrėjo po 1905 m. Lenkai be pasitikėjimo žiūrėjo į lietuvių tautinį sąjūdį, jo veikėjus (pvz. J. Basanavičių, kunigą J. Ambrazevičių, D. Malinauską) bei į taip vadinamus „litvomanus“ (M. Davainį-Silvestraitį). Be to, savaitraščio „Plotka Wileńska“ puslapiuose galima buvo aptikti gana aštrią antirusišką satyrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Humoras; Lenkų ir lietuvių santykiai; Lenkų ir rusų santykiai; Satyra; Satyra ir humoras; Tapatybė; Vilniaus spauda; 20 amžius; Beginning of the XXth century; Early 20th century; Humor; Identity; Polish Lithuanian relations; Polish-Lithuanian relations; Polish-Russian relations; Satire; Satire and humour; Vilnius press.
ENAim of this paper is searching for an answer to the question, who was the inhabitant of so called aboriginal Lithuanian-Belorussian terrenes in the beginning of the XXth century. How were Polish satires understood by the inhabitants of these territories, how they denned their identity, who was treated as "native" or as a "rival"? The principal source of information is a weekly – "Plotka Wileńska" (Rumours of Vilnius) – the only Polish satirical weekly published in Lithuania and Belorussia in 1906-1908. Editors of this periodical were F. Bogucki, K. Sokolovski and S. Bartoshevich. The target of satire as well was Polish-Lithuanian intercourse that became tense after 1905. The Polish met Lithuanian national movement with mistrust and likewise regarded leaders of this movement (e. g. J. Basanavichius, priest J. Ambrazevichius, D. Malinauskas) as well as the so called litvomans (M. Davainis-Silvestraitis). Bitter enough anti-Russian satire could be found on the pages of weekly "Plotka Wileńska". [From the publication]