Vilniaus klausimas ir lietuvių-lenkų konfliktas ketvirto dešimtmečio krizės ir Antrojo pasaulinio karo kontekste

LTStraipsnyje analizuojamas Vilniaus klausimas ir lietuvių-lenkų konfliktas XX a. ketvirto dešimtmečio krizės ir Antrojo pasaulinio karo kontekste. Lietuvių-lenkų konflikto pagrindas buvo Vilniaus kraštas, dėl kurio priklausomybės 1918-1920 m. vyko atviras karas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo metu Vilnius atiteko Lenkijai, o abi šalys faktiškai liko karo stovyje iki pat 1938 m. Lenkijos ultimatumo. Nepaisant kelių nereikšmingų pastangų taisyti padėtį, mažai pasistūmėta santykių sureguliavimo link. Antrasis pasaulinis karas turėjo lemiamą vaidmenį šiame konflikte. Pagal Molotovo-Ribentropo paktą Vilnius ir jo apylinkės turėjo atitekti Sovietų Sąjungai. Prasidėjus karui tai buvo greitai realizuota, o 1939 m. spalio mėn. Sovietų Sąjunga perdavė Vilnių Lietuvai. Vilniaus atgavimą lietuviai laikė istorinės Lietuvos sostinės atgavimu ir siekė kuo greičiau atlietuvinti miestą. Tai paskatino vietos lenkų pasipriešinimą ir lėmė tautinių įtampų eskalavimą. Lenkijos respublikos emigracinė vyriausybė laikė Vilnių neatskiriama Lenkijos dalimi ir vienareikšmiškai pasisakė už prieškarinių sienų atkūrimą. Vokietijos okupacijos metais politinės kovos virto kruvinais susidūrimais, kurių aukomis tapo šimtai nekaltų civilių. Naciams pralaimint karą, lenkų „Armija Krajova“, Sovietų partizanai, Vokietijos pajėgos ir Lietuvos policijos daliniai įsivėlė į sudėtingą tarpusavio kovą siekiant išlaikyti savo pozicijas. Raudonoji Armija ir pokario Sąjungininkų pozicija užbaigė Lenkijos dominavimą „kresuose“ ir turėjo lemiamą vaidmenį Vilniaus priklausomybės klausimo sprendime.Reikšminiai žodžiai: Antras pasaulinis karas; Etninis konfliktas; II Pasaulinis karas; Lietuvių-lenkų konfliktas; Lietuvių-lenkų santykiai; Nacionalizmas; Vilniaus klausimas; Ethnic conflict; II World War; Lithuanian-Polish conflict; Lithuanian-Polish relations; Nationalism; The issues of Vilnius; Vilnius question; WWII.

ENThis article analyses the issue of Vilnius and the Lithuanian-Polish conflict in the context of the crisis in the 4th decade of the 20th century and the World War II. The root of the Lithuanian-Polish conflict was the Vilnius region, rights to which caused an open war between Lithuania and Poland in 1918-1920. At that time Vilnius was captured by Poland and both countries remained in the state of war until the Polish ultimatum in 1938. Despite several insignificant attempts to improve the situation, the progress towards resolving the relations was minimal. The crucial role in this conflict was played by the World War II. According to the Molotov-Ribbentrop pact, Vilnius and its premises were granted to the Soviet Union. It was quickly implemented after the war began and in October, 1939 the Soviet Union gave over Vilnius to Lithuania. Lithuanians regarded the regain of Vilnius as a regain of Lithuanian historic capital and sought to Lithuanise the city as soon as possible. It encouraged the opposition of local Poles and caused the escalation of ethnic tensions. The government in exile of the Polish Republic regarded Vilnius as an integral part of Poland and unambiguously spoke against restoration of the pre-war borders. During German occupation political fights turned into bloody encounters, victims of which were hundreds of innocent civilians. As Nazi were losing the war, Polish Armia Krajowa, Soviet partisans, German troops and Lithuanian police units became partly involved in a complicated conflict between them, trying to maintain their positions. The Red Army and the post-war position of Allies ended the predominance of Poland in Kresy and was critical in determining the status of Vilnius.

• Diplomatic activities of Kazys Škirpa, the first Lithuanian envoy to Poland, in March–December, 1938 / Simonas Jazavita. Europa orientalis. 2015, no. 6, p. 91-117.
• The Change in attitude of the Lithuanian political elite towards Poland in 1934–1939 / Simonas Jazavita. Europa orientalis. 2018, no. 9, p. 81-123.