The War of the words: Polish vs. Lithuanian rhetoric about Vilnius

LTVėliausiai nuo XIX a. tiek lietuvių, tiek lenkų tautiniai judėjimai Vilnių vadino „savu“. Lenkai turėjo akivaizdų pranašumą miesto aukštojoje kultūroje XIX a. (žinoma, čia reikia išskirti žydus), tačiau dėl carinės Rusijos valdžios nė viena tauta negalėjo dominuoti mieste. Situacija iš esmės pasikeitė 1915 m. vokiečiams okupavus miestą ir ypač 1918 m. jiems pralaimėjus karą. Straipsnis nagrinėja Lenkijos ir Lietuvos retoriką savinantis miestą iškart po karo. Naudotasi dviejų nacionalinių delegacijų diplomatiniais dokumentais. Visi jie parašyti prancūzų kalba ir siekė bent iš dalies paveikti Vakarų nuomonę. Straipsnyje teigiama, kad lenkai ir lietuviai naudojo skirtingas kalbėjimo strategijas grįsdami miesto priklausomybę: lenkai akcentavo demografiją, neseną praeitį ir savo kultūros dominavimą, o lietuviai pabrėžė miesto kilmę, Vilniaus, kaip ekonominio centro, svarbą. Antrasis pluoštas – Leono Wasilewskio ir Oscaro Miloszo dokumentai, liudijantys tam tikras strategijas, naudotas diplomatinėse kovose. Čia kultūra (suprasta kaip „aukštoji kultūra“) – lemiantis faktorius. Vis dėlto galiausiai lenkų ir lietuvių pokalbiai apie Vilnių / Wilno 1920 m. virto tuo, ką galima pavadinti „kurčiųjų dialogu“, atspindinčiu tik nacionalistinius abiejų pusių siekius. O tai silpnino abiejų šalių pozicijas tarptautinėje arenoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diplomatija; Lenkų ir lietuvių retorika; Nacionalizmas; Vilniaus klausimas; Vilniaus savinimasis; Vilnius; Diplomacy; Nationalism; Polish and Lithuanian Rhetoric; Vilnius ownership; Vilnius question; Vilnius town.

ENRhetoric used by Polish and Lithuanian diplomats and scholar-patriots is instructive in its one-sided use of history, patriotic flourishes, and obfuscating arguments. It is remarkable that the very significant Jewish population of the city is scarcely mentioned, except as an allyon one side or the other. In the end, the actual economic and demographic situation of the city mattered less in these arguments than the underlying certainty that the city was "in essence" Polish or Lithuanian. This "dialogue of the deaf" unfortunately served to poison Polish-Lithuanian relations in the interwar and helped pave the wave for both countries' defeat and subjection to Nazi and Soviet repression in the 1940s. [From the publication]