Sacrifices of weapons in Baltic burials

LTStraipsnyje nagrinėjami ginklų aukojimai baltų laidojimuose. Ši praktika tarp baltų tautų paplito geležies amžiaus pradžioje ir tęsėsi iki gyventojų krikšto XIV a., nors jos likučių randama ir XVI a. laidojimuose. Ginklai laidojimuose rodo, jog karyba priešistoriniais laikais baltų tautoms turėjo itin didelę reikšmę. Tai, kaip buvo aukojami ginklai, leidžia gilintis į mažai tyrinėtą baltų dvasingumą: ginklai buvo tyčia sulaužomi, sulankstomi, persukami ar pažeidžiami kitu mechaniniu būdu. Tokio tipo ginklų aukojimai būdingi ne visuose regionuose. Pastarasis tyrimas – pirmasis išsamiai nagrinėjantis ritualinį ginklų laidojimą, gilinantis į vieną jo aspektą – neįprastas ginklų pozicijas laidojimuose. Atremti arba vertikaliai išdėstyti ginklai randami Rytų Lietuvos Pilkapių kultūroje bei Kuršių etnokultūriniame regione. Pavienių atvejų randama ir Centrinės Lietuvos teritorijoje. Didžiausias skaičius (15) tokių palaidojimų aptiktas Rytų Lietuvoje. Dominuojantys ginklai – ietys ir kirviai. Vertikalioje pozicijoje aptikti ginklai leido nagrinėti paskutinę laidojimo ceremonijos fazę: jos metu deginta ugnis, šokta, dainuota, užsiimta burtais ir ritualiniais šokiais, o visa tai vainikuodavo simbolinis ginklų atrėmimas kapo duobėje. Šios ceremonijos turėjo užtikrinti sėkmingą mirusiojo kelionę į pomirtinį pasaulį, taip pat apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Spėjama, jog ritualinis ginklų laidojimas simbolizavo mitologizuotą kario ir dievo ar dievų ryšį. Galiausiai pažymėta, jog ritualinis ginklų laidojimas aptinkamas ne tik archeologiniuose tyrinėjimuose, bet ir baltų folklore.Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Baltai; Geležies amžius; Ginklai; Ginklų aukojimas; Kapai; Laidojimo ritualai, kenotafai, kapai; Simboliai; Įkapės; Įsmeigti ginklai; Archaeology; Balts; Burial rites; Burials; Cenotaphs; Graves; Iron Age; Sacrifices of weapons; Shrouds; Symbols; Thrust weapons; Weapons.