LTStraipsnyje apžvelgiama lietuvių literatūros raida okupuotame Vilniaus krašte tarpukario metais. 1919–1920 m. beveik visi talentingiausi rašytojai pasitraukė į Kauną. Vilniuje likusiems saujelei šviesuolių pirmiausia rūpėjo atsispirti brutaliam lenkinimui, išlaikyti Vilniaus krašto lietuviškumą – tai buvo daroma per lietuvišką spaudą, mokyklas, lietuviškas draugijas. Literatūros raidai trukdė sunkios politinės ir materialinės sąlygos ir talentų stygius. Naujo literatūros sąjūdžio pradžia – Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių almanachas „Milda“ (1924), kuris buvo pirmas to meto Vilniaus literatūrinio gyvenimo reiškinys, skatinęs drąsiau imtis plunksnos, padėjęs ateiti į literatūrą R. Mackoniui, J. Kanopkai–Bajoraičiui ir kt. Antruoju tarpukario dešimtmečiu svarbi ryškią įtaką kultūriniam gyvenimui turėjo Studentų sąjungos, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos veikla: buvo rengiami vaidinimai, poezijos vakarai, disputai, koncertai, skaitomos paskaitos. Pirmasis dailės ir literatūros leidinys „Varsnos“ (1937) ir per porą metų išleisti septyni tokie leidiniai bent iš dalies atstojo literatūrinį žurnalą, kuriam leisti leidimas nebuvo duotas. Baigiantis antrajam okupacijos dešimtmečiui, Vilniaus lietuviai jau turėjo savo literatūrą: ne tik poeziją ir prozą, bet ir dramaturgiją bei literatūros kritiką. Dramaturgijai pagrindus dėjo J. Kanopka, V. Čepulytė, M. Krinickaitė, R. Mackonis ir kt. Apie literatūrą daugiausia rašė J. Dagys, šioje srityje darbavosi ir O. Miciūtė, J.Kėkštas, J. Cicėnas, V. Martinkėnas, R. Mackonis, A. Miliušas bei iš Vilniaus ištremtas A. Vengris.Reikšminiai žodžiai: Draugijos; Grožinė literatūra; Kultūriniai leidiniai; Kultūrinis gyvenimas; Kultūrinė situacija; Literatūra; Literatūra tarpukario Vilniuje; Okupacija; Raida; Vilnius, tarpukaris; Cultural life; Cultural publications; Cultural situation; Development; Fiction; Interwar; Lithuanian literature; Lithuanian literature in interwar Vilnius; Occupation; Societies; Vilnius.