Vaizduotės orgijos Herkaus Kunčiaus kūryboje

LTStraipsnyje į Herkaus Kunčiaus kūrybą siūloma pažvelgti kaip į autoreferentiškos literatūros tekstus. Kunčiaus proza nagrinėjama kaip skirtingų laikotarpių, nesuderinamų kultūrinių ir istorinių pasakojimų reikšmes į vieną pasakojimą lydantis rašymas, kuris sunaikina bet kokią objektyvią tikrovę ir sukuria uždarą reikšmių sistemą, egzistuojančią tik tame tekste. Žvelgiant tokiu aspektu, Kunčiaus tekstai yra ne atviri komunikacijai, bet yra postmoderniai autoreferentiški – jų reikšmių sistema egzistuoja tik uždaroje to kūrinio semantinėje sistemoje. Straipsnyje analizuojama, kaip postmodernus autoreferentiškumas reiškiasi romanuose „Gaidžių milžinkapis“ ir „Nepasigailėti Dušanskio“. Abejuose romanuose įvykiai klostosi be aiškios tvarkos, pagal pasakotojo vaizduotės šuolius. Siužetas kuriamas taip, kad būtų atskleista, jog vaizduotė gerai žinomoms istorijoms geba kurti savas simbolines reikšmes. Vaizduotėje tvarkingas, nuoseklus pasakojimas išsiderina, kultūriniai ženklai jungiasi pagal savą logiką ir prasmė virsta ne aiškiai įvardijama idėja, bet neapčiuopiamu estetiniu-intelektualiniu įspūdžiu. Kunčiaus romanuose mes patenkame į vaizduotės erdvę, kurioje įprasti Biblijos, istorijos, filosofijos kontekstai išsilieja į vientisą paveikslą ir sukuria savitą reikšminę struktūrą, prasidedančią pirmuoju romano žodžiu ir pasibaigiančią su paskutiniu kūrinio puslapiu. Už teksto ribų prasmė tokiu pavidalu, kokią mes jaučiame skaitydami, neegzistuoja.Reikšminiai žodžiai: Fikcija; Herkus Kunčius; Naratyvas; Postmodernizmas; Romanas; Vaizduotės orgijos; Šiuolaikinė lietuvių literatūra; Contemporary Lithuanian literature; Fiction; Herkus Kunčius; Narrative; Novel; Orgies of imagination; Postmodernism; Postmodernism, novel.

ENIn the article, it is suggested to look at the works of Herkus Kunčius as texts of auto-referential literature. Kunčius' prose is analysed as the writing that combines the meanings of different periods, incompatible cultural and historical narratives into a single narrative, which destroys any objective reality and creates a closed system of meanings that exists in that text only. Looking from this angle, Kunčius' texts are not open to communication, but rather are auto-referential in a post-modern way - their system of meanings exists only in the closed semantic system of that literary work. The article analyses the postmodern autoreferentiality in the novels "Gaidžių milžinkapis" ("The Tumulus of Roosters") and "Nepasigailėti Dušanskio" ("No Mercy for Dushansky"). In both of these novels, events occur without a clear order and can be seen as separate fragments of narrator's imagination. The plot is created in such a way as to reveal that the imagination can give well known stories new symbolic meanings. In the imagination, a neat, consistent story becomes unclear, cultural signs connect according to their own logic, and meaning turns from a logical idea into an intangible aesthetic-intellectual impression. Through Kunčius' novels we enter into the space of imagination, in which the typical contexts of Bible, history and philosophy create a coherent picture and a distinct structure of meaning, starting with the first word of the novel and ending with the last page of the literary work. Beyond the text, meaning does not exist in the form that the readers felt it to be while reading it.