Emocijos ir socioerdvinė segregacija Lietuvos didmiesčiuose: ar aš galiu ką nors pakeisti?

LTRemiantis gyventojų apklausa, atlikta tyrimo „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“ metu, šiame straipsnyje analizuojami socioerdvinės poliarizacijos ir segregacijos procesai „iš apačios“, t. y. tai, kaip patys žmonės, gyvenantys įvairiuose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų rajonuose, suvokia savo galimybes prisidėti prie kaimynystės kaitos ir paveikti vietinės valdžios sprendimus. Analizė atskleidė, kad šiuose miestuose gyvenantys žmonės nepasitiki savo jėgomis ką nors keisti ir netiki, kad įmanoma padaryti poveikį valdžios sprendimams. Vilniaus mieste savo galimybes tiesiogiai keisti savo gyvenamąją aplinką kritiškiausiai vertina miesto centro gyventojai. Taip pat egzistuoja didžiausia tikimybė, kad kritiškiausiai savo galimybes paveikti vietinės valdžios sprendimus vertins daugiabučių mikrorajono gyventojai. Kauno mieste ši dinamika gerokai nuoseklesnė: yra tikimybė, kad savo galimybes tiek asmeniškai keisti, tiek paveikti vietos valdžios sprendimus kritiškiausiai vertins darbo klasės rajono tipo gyventojai, o pozityviausiai – daugiabučių mikrorajono gyventojai. Klaipėdoje tikimybė, kad gyventojai patys galėtų prisidėti prie kaimynystės kaitos, yra gana panaši tiriamose miesto zonose, tačiau, kaip ir Kaune, kritiškiausiai savo galimybes paveikti vietos valdžios sprendimus vertina darbo klasės rajone gyvenantys respondentai. Galima teigti, kad nepasitikėjimas savo ir valdžios galimybėmis ką nors keisti trukdo kurtis teigiamoms, socialiai vienijančioms praktikoms. Tai ypač ryšku tuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie socioekonominės gerovės hierarchijoje yra žemiausiai (darbininkų gyvenamieji rajonai ir sovietinio tipo mikrorajonai). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Emocijos; Erdvė; Kaimynystė; Miestas; Socioerdvinė poliarizacija; Socioerdvinė segregacija; City; Emotions; Neighborhood; Neighbourhood; Socio-spatial poliarization; Socio-spatial segregation; Space.

ENEmotional attachments are not only an important way of dealing with physical structures that people encounter in their everyday but also an indicator of people’s imagination of urban space and meanings that they attach to it. This article focuses on emotions arising from the use of given urban spaces and affective investments that lie in the physical space of three Lithuanian cities, Vilnius, Kaunas and Klaipėda. Using the quantitative data (a survey conducted within the research project "Social Exclusion in Lithuanian Cities: Forms of Spatial Segregation and Polarization" (2012), the article analyzes the structures of feeling of power/powerlessness that people attach to different neighborhoods in Vilnius, Kaunas and Klaipėda. Examining the geography of emotions that people draw with regard to their neighborhoods, the paper argues that respondents often articulate socio-spatial segregation and spatial inequality in terms of the weighty emotions of passivity, insecurity, mistrust in their abilities to affect local change and local government’s decisions. It can be argued that these emotions create social barriers and distances. They prevent the emergence of positive, socially bonding collective practices and provoke some collective urban experience (for instance, feeling unsafe and "disposable") that contribute to socio-spatial segregation of some neighborhoods in the Lithuanian cities, particularly those that are at the lowest end of social hierarchies (working-class and Soviet style neighborhoods). They divide and fragment these neighborhoods and communities instead of bringing them closer together and create the so-called places of marginality marred by the growing urban inequality and social antagonisms. [From the publication]