The Peculiarities of learning from experience: the dimension of individual's inner potential

• Stanikūnienė, Brigita
• Jucevičienė, Palmira

LTŠiuolaikines visuomenes siekis tapti nuolat besimokančia neatsiejamas nuo jos piliečių gebėjimų bei motyvacijos veikti išvien, bendradarbiaujant siekti bendrų veiklos tikslų ir nuolat mokytis vieniems iš kitų. Toks patirtinis mokymasis traktuojamas kaip aktyvus žinių ir prasmės konstravimo procesas, paremtas bendradarbiavimu bei savo turimos veiklos patirties tyrinėjimu. Šia prasme vietoj žinių "kalimo" ar įsiminimo turi vykti individų konceptualaus supratimo, vertybių bei požiūrių pokyčiai. Mokymosi veikla turi būti susijusi su realiu gyvenimišku kontekstu bei būti prasminga pačiam individui. Todėl pastangos aktyvinti individą mokytis iš savo ir kitų patirties turi būti analizuojamos ne tik pradedant nuo aplinkoje egzistuojančių galimybių, bet ir nuo paties individo turimo asmeninio potencialo mokymuisi. Mokslinė literatūra (Boud ir Irt. 1993; Brookfield, 1995; Hatton, Smith, 1995; Kidd, 1983; Kolb, 1984; Knasel, Mced, Rossetti, 2000; Lester, 1997; Sutherland, 1998 ir kt.) ypatingą dėmesį skiria patirtinio mokymosi modeliams, tikslams, tokio mokymosi eigai ir cikliškumui, refleksijos svarbai, bet pasigendama gilesnio požiūrio į tuos individo asmeninio potencialo mokymuisi veiksnius, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jo apsisprendimą mokytis iš savo ir kitų patirties. Šio straipsnio tikslas yra išryškinti individo refleksyvaus mokymosi iš patirties ypatumus, akcentuojant jo turimą vidinį asmeninį potencialą mokymuisi. Pirmoje straipsnio dalyje patirtinio mokymosi koncepcija, siejama su konstruktyvaus mokymosi ir veiklos mokslo idėjomis, apibrėžia Šiuolaikinį supratimą apie mokymąsi kaip refleksyvų savo veiklos, aplinkos, žinojimo ir asmenybės tyrinėjimą, kuris įgalina pažinti ir tobulinti savo asmenines veiklos teorijas.Antroje dalyje mokslinės literatūros analizė leidžia išryškinti, kad mokymasis iš patirties - tai procesas, sąlygotas individualių Žmogaus prigimtinių savybių, poreikių, turimo supratimo ir pastangų efektyviai atlikti įvairius savo gyvenimo vaidmenis, kurio kokybinė raiška varijuoja priklausomai nuo to, kokį veiklos refleksijos kelią pasirenka individas: dvikilpio mokymosi ar vienkilpio mokymosi. Vienkilpio mokymosi atveju pagrindiniu analizės objektu yra žmogaus veiklos turinys, atlikti konkretūs veiksmai (ką dariau?), veikimo būdai ir priemones (kaip dariau?). Dvikilpiame mokymesi greta anksčiau išvardintų refleksijos objektų atsiranda žmogaus veiksmus ir veiklos tikslą sąlygojantys požiūriai, vertybės, įsitikinimai, veiklos moraliniai ir etiniai aspektai. Išryškinti individo vidiniai veiksniai - prigimtinės asmenybės savybės, saugumo, bendravimo, pripažinimo ir saviraiškos poreikiai bei įvairūs gyvenimo vaidmenys - neleidžia įvertinti, kokiu lygiu vyksta pats patirtinis mokymasis. Tuo tarpu atskira veiksnių grupė atskleidžia šio proceso kokybę: individo požiūriai, polinkis bei patirtis bendrauti ir bendradarbiauti, diskutuoti bei atlikti veiklos refleksiją. Trečioji straipsnio dalis skirta patirtinio mokymosi ypatumams išryškinti, individo asmeninio potencialo veiksnių - prigimtinių savybių ir poreikių mokymuisi ir tobulėjimui, gyvenimo vaidmenų ir jų kaitos, turimos bendravimo, bendradarbiavimo, diskusijų bei refleksijos patirties kontekste. Stipriausią stimulą individo patirtiniam mokymuisi suteikia prigimtinis poreikis savęs ir savo veiklos tobulinimui, įtakotas tokių asmenybės savybių kaip žingeidumas, smalsumas, noras tyrinėti savo aplinką.Individo mokymasis iš patirties yra "socialiai atviras", t.y. neatsiejamas bendravimo su žmonėmis ir mokymosi iš jų patirties. Tačiau tokių veiksnių kaip noras užsitikrinti emocinį saugumą, kritikos baimė, nusistovėjusių veiklos ir mąstymo būdų laikymasis, pasyvaus stebėtojo vaidmuo bendroje veikloje ir diskusijoje, refleksijos įgūdžių trūkumas ir pan. raiška rodo, kad individo patirtinis mokymasis daugeliu atvejų vyksta vienkilpio mokymosi režimu. Individo mokymasis bendradarbiaujant siejamas su kasdieniniu bendravimu, o ne darbine veikla, t.y. darbe vyrauja individualistinis darbo stilius, jam skirtas užduotis individas yra linkęs atlikti individualiai, tuo netekdamas galimybės pasimokyti iš kolegų patirties. Nors diskusijose pakanka pasitikėjimo savimi, tačiau aktyvus dalyvavimas stebimas tik tuomet, kai diskusijų objektas nėra pats individas ar jo pasaulėžiūra. Individo mokymasis i5 patirties apima dvi pagrindines jo gyvenimo sferas: šeimos ir artimiausios aplinkos ratas bei gyvenimo vaidmenys, kuriuos jis atlieka ui šeimos ribų. Didžiausią stimulą tokiam mokymuisi suteikia pastangos efektyviai atlikti darbuotojo ir besimokančiojo vaidmenis. Tačiau šiame kontekste slypi pavojus mokymąsi sieti išskirtinai su instituciniu gyvenimu, t.y. mokomasi tada, kai žmogus yra formaliai ir neformaliai mokomas, pvz. seminaruose, kursuose, aukštosios mokyklos studijose. [Iš leidinio]

ENThis article presents a theoretical and empirical study on experiential learning with the emphasis on individual's inner potential that influences his/her decision to get actively involve into the learning from experience. A discussion on interpretations of experiential learning from the perspectives of constructivist approach to learning and action science is presented. Upon considering personal traits and needs, life roles and their change, individual's experience in collaborating, negotiating and reflecting, the peculiarities of learning from experience are highlighted. [From the publication]