LTNuolat besikeičiančios ir besivystančios Lietuvos scenos procesuose pastaruoju metu galima aptikti vis įvairesnių, šiuolaikiškesnių ir įvairialypiškesnių teatrinės kalbos modelių. Vertinant šiuolaikinės scenos transformacijas, šiame straipsnyje pasitelkiama metateatralumo sąvoka, kurios pagalba analizuojama tai, kas yra „už“ paties teatro ir jo suvokėjui teikiamos informacijos. Atsižvelgiant į atskirus verbalinius ir vizualiuosius metateatro elementus, galima teigti, jog autoreferencija spektaklyje veikia kaip teatrinės realybės dekonstravimo būdas, valinga draminio vyksmo deformacija. Intertekstualumo reiškinys sieja teatrinį įvykį, jame vartojamą tekstą, ne tik su esamuoju laiku, bet su įvairių laikotarpių draminiais kontekstais. Į teatro spektaklį įsiterpiantys ritualas arba kitas spektaklis ne tik suardo draminio vyksmo vientisumą ir nuoseklumą, bet gali būti vertinami kaip vienas iš konkrečių žiūrovo sąmonės sutrikdymo, realybės iškreipimo būdų. Čia greta atsiduria ir vaizdo projekcijos, kurios scenoje tampa atskiromis draminio vyksmo kūrimo ir realizacijos priemonėmis. O visų keturių metateatro elementų pagalba galima vertinti paties spektaklio teatralumo problematiką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Autoreferencija; Intertekstualumas; Lietuvos scena; Lietuvos teatras; Lietuvos teatras, autoreferencija, intertekstualumas, teatro teorija; Medijos; Metateatralumas; Ritualas; Intertextuality; Lithuanian stage; Lithuanian theater; Lithuanian theatre, autoreference, intertextuality, theatre theory; Media; Metatheatrality; Metatheatre; Ritual; Self-reference.
ENLithuanian theatre stage is under constant development and various contemporary theatre models are emerging. This work uses the concept of metatheatre in order to evaluate the transformations of the contemporary stage. This concept enables one to analyze the data ‘behind’ the theatre stage and the information conveyed to the spectator. In order to complete the analysis, the metatheatre elements are divided into the verbal and visual ones. This division reveals that the self-reference on stage is a means for the deconstruction of the dramatic reality as a voluntary deformation of the dramatic performance. In addition, the intertextuality helps to connect the performance to various drama contexts. A ritual or another play interrupting a theater performance not only destroys the wholeness and consistency, but can be considered as one of the modes affecting conciseness and distorting reality. The same effect is reached by using video projections presented on stage as independent modes of dramatic language. Therefore, all four metatheatre elements help to realize and analyze the peculiarities of the theatricality itself. [From the publication]