Partizanų palaikų desakralizavimas pokario metais : simbolinė perspektyva
LTĮprastai apie žuvusių Lietuvos partizanų palaikų niekinimą kalbama iš vertinamųjų pozicijų: taip siekiama parodyti ir pasmerkti SSRS represines struktūras ir jų veiklą. Šiuo straipsniu siūloma pažvelgti į partizanų palaikų niekinimą iš simbolinės desekralizacijos perspektyvos, t. y. aiškintis, kokia buvo palaikų niekinimo prasmė ir ką tuo buvo norima „pasakyti“. Teigiama, kad naudodami simbolinius veiksmus, žmonės išreiškia savo požiūrį į vieną ar kitą dalyką, išreiškia patys save. Partizanų palaikų desekralizacija leido ne tik nužudyti konkretų žmogų, bet ir sunaikinti visos bendruomenės tapatybę, sumenkinant jos egzistenciją. Lietuvos partizanų palaikai viešose erdvėse pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m. pradžios. Jo tikslas – nužudytųjų atpažinimas bei jų artimųjų įbauginimas. Ši praktika sustabdyta 1950 m., nes pavyko išgabenti žuvusiųjų nuotraukas į užsienį, ir apskritai, buvo smukęs jos paveikumas. Taip pat partizanai nužmoginti vadinant juos žvėrių vardais, parazitais, banditais. Tai leido geriau paaiškinti jų sunaikinimo poreikį bei jų veiksmų „nesąmoningumą“. Nužudytų partizanų palaikai buvo naudojami kuriant įvairias simbolines „inscenizacijas“, kuriose žuvusieji eksponuoti kaip beženkliai, beformiai, baisūs padarai. Aplinkiniams tokie vaizdai kėlė pasišlykštėjimą, baimę ir siaubą. Nuo 1946-ųjų partizanų kūnai buvo „sunaikinami“ - slapta užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjeras, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus, taip iš artimųjų atimant galimybę juos palaidoti „žmoniškai“; partizanų kapai naikinti, kartais – užminuoti.Reikšminiai žodžiai: Antikomunistinis pasipriešinimas; Antisovietinis pasipriešinimas; Desakralizavimas; Palaikai; Palaikų desakralizacija; Partizanai; Partizaninis judėjimas; Partizaninis karas; Pokaris; Anti-communist resistance; Anti-soviet resistance; Desacralisation of remains; Desacralization; Guerrilla; Guerrilla war; Partisan resistance; Partisan war; Partisans; Postwar; Remains; Resistance in Lithuania.
ENNormally, the disrespectful treatment of the remains of Lithuanian partisans is spoken about by expressing a certain point of view: in this way, it goal is to show and condemn the repressive structures of the USSR and their activities. This article proposes to look at the disrespectful treatment of the remains of Lithuanian partisans from the perspective of a symbolic desacralization, i.e. to understand the meaning of those actions and what they were meant to "say". It is said that by using symbolic actions and expressing their attitude to a certain thing, people actually express themselves. The desacralization of the partisans' remains allowed not only to kill a particular person but also to destroy the identity of the whole community, downgrading its existence. The remains of Lithuanian partisans were started to be systematically laid in public places since the beginning 1946. The goal was to allow others to identify the murdered people and intimidate their relatives. This practice was stopped in 1950, as it was possible to take pictures of the murdered people abroad, and, in general, its influence was diminished. Also, partisans were called by the names of various animals, parasites, bandits. This made it possible to better understand the why it was necessary to destroy the dead bodies and the nature of these actions. The remains of the murdered partisans were used to create a variety of symbolic "scenes", in which the dead were exhibited as unmarked, formless, terrible creatures. Such images caused the feelings of embarrassment, fear and horror. Since 1946, partisans' bodies have been "destroyed" - secretly buried in remote places, thrown into swamps, gravel sites, unused manholes, outdoor toilets, thus depriving their relatives of the possibility of burying them in a "humane" way; partisans' graves would sometimes be destroyed or mined.
