LTStraipsnis skirtas Lietuvos partizanų, t. y. 1944–1953 m. karo dalyvių teisių problematikos atkūrimui. Tikras teisių atkūrimas galimas tik tuomet, jeigu prieš tai buvo tikras baudžiamasis procesas. O jeigu buvo tik jo imitacija, tai kaltė negali būti laikoma įrodyta. Tokiu atveju negali būti ir jokios reabilitacijos, nes, laikantis nekaltumo prezumpcijos, asmuo ir taip yra nekaltas, nepaisant to, kad kas nors buvo neteisėtai suvaržęs jo teises. Nagrinėjant sovietinę teisę ir jos konkretų taikymą galima konstatuoti, kad galutinį sprendimą partizanų bylose priimdavo kariniai tribunolai ir Ypatingasis pasitarimas prie SSRS Valstybės saugumo ministro. Perduodant bylą Ypatingajam pasitarimui nelikdavo net tos formalios sprendimą priimančios institucijos nepriklausomybės, kuri egzistuodavo karinio tribunolo atveju. Tačiau net ir kariniai tribunolai nepaisė net menkų sovietinio baudžiamojo proceso standartų ir iš esmės tik žaidė teismą. Sovietinė represijų sistema nė iš tolo nepriminė to, ką vadiname baudžiamuoju procesu. Remiantis teisiniais ir istoriniais argumentais atskleidžiama sovietinės teisinės sistemos neteisinis pobūdis SSRS okupuotoje Lietuvoje. Partizanų nusikaltimai, jeigu ir buvo padaryti, niekada nebuvo įrodyti teisiškai, vadinasi, ir jokia reabilitacija negalima. Partizanų reabilitacija traktuotina kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus partizanai – teisėtos valdžios atstovai. Straipsnyje pateikiama siūlymų dėl teisinių procedūrų, jei partizanų atžvilgiu iš naujo būtų keliami kaltinimai dėl įvykdytų konkrečių nusikaltimų.Reikšminiai žodžiai: Baudžiamasis procesas; Lietuvos Respublika; Nusikaltimas; Partizanai; Partizanai, nusikaltimai, XX amžius; Reabilitacija; Sovietmetis; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Teisinė reabilitacija; Teisių atkūrimas; Teisė; Crime; Criminal proceedings; Legal rehabilitation; Partisans; Partisans, crimes, 20th century; Rehabilitation; Reinstatement of rights; Soviet Union; Soviet period; The Republic of Lithuania; The law.