LTXX a. 8-ame dešimtmetyje LSSR valstybinio akademinio dramos teatro repertuaras griežtai kontroliuotas SSRS kultūros ministerijos: nors dominavo lietuviškos pjesės, tačiau statyta nemažai užsakyminių, planinių spektaklių, neretai balansuojant tarp meniškumo ir ideologijos. Nepaisant to, teatras ieškojo būdų taisyti padėtį: Henrikas Vancevičius, tapęs teatro vyriausiuoju režisieriumi, ėmėsi Just. Marcinkevičiaus, B. Sruogos, V. Krėvės kūrinių pastatymų. Be H. Vancevičiaus šiuo laikotarpiu čia taip pat dirbo nemažas būrys kviestinių režisierių. Tačiau teatras ir toliau vengė visuomeniškai aštrios problematikos. Teatro kolektyvą sudarė 58 aktoriai, tarp kurių tokie didelio talento scenos meistrai ir raiškios individualybės kaip K. Kymantaitė, M. Mironaitė, H. Kurauskas, L. Noreika, R. Adomaitis. Šiame dideliame kolektyve susidurta ir su tam tikromis problemomis: vyresnės ir vidurinės kartos aktoriai dažnai buvo bežodžiai masinių scenų dalyviai, jų dalyvavimas spektaklyje iš esmės buvo formalus, o meniškai "seklus" repertuaras diktavo paviršutinišką vaidybą. Vėliau teatro kūrybą suaktyvino atėję jaunosios kartos režisieriai Algirdas Lapėnas, Irena Bučienė ir Rimas Tuminas.Reikšminiai žodžiai: Režisūra; Vaidyba; Dramaturgija; Lithuanian theatre history; Stage directing; Acting; Dramaturgy.
ENIn the seventies of the 20th century the repertoire of the State Academic Drama Theatre of the LSSR was strictly controlled by the Ministry of Culture of the USSR: although Lithuanian plays were predominant, a good deal of ordered and planned performances were also staged, quite frequently balancing between art and ideology. Nevertheless the theatre searched for the ways to remedy the situation: Henrikas Vancevičius, who became the Head Director of the theatre staged plays by J. Marcinkevičius, B. Sruoga and V. Krėvė. Apart from H. Vancevičius a considerable number of external directors worked in the theatre. However, the theatre continued to avoid the socially acute topics. The collective consisted of 58 actors, including such talented stage masters and prominent personalities as K. Kymantaitė, M. Mironaitė, H. Kurauskas, L. Noreika and R. Adomaitis. The large collective also faced certain problems: the actors of the older and medium generations quite frequently were wordless participants in mass scenes, their participation was in fact technical and the artistically “shallow” repertoire dictated shallow acting. Later the creative of the theatre was activated by the younger generation directors Algirdas Lapėnas, Irena Bučienė and Rimas Tuminas.