Senienos ir visuomenė: paveldo komunikacija XIX a. Lietuvoje : disertacija

LTDisertacijoje, remiantis XIX a. Lietuvoje kolekcionuotų rinkinių ir jų raiškos analize, siekiama apibendrinti to meto visuomenės požiūrį į istorijos ir kultūros paveldą bei rekonstruoti jo sampratą ir reikšmes. Darbe tiriama, kaip ir kokius konkrečius savos praeities ir savos tapatybės vaizdinius kūrė XIX a. Lietuvos visuomenė, interpretuodama kaupiamą kultūros paveldą; kokios reikšmės buvo suteikiamos paveldo objektams; kaip šie mentaliniai konceptai keitėsi. Kolekcionavimas kaip reiškinys Europoje ypač išpopuliarėjo nuo XVIII a. II pusės. Šis procesas neaplenkė ir Lietuvos, kur XIX a. radosi privatūs ir vieši rinkiniai, formavosi antikvarinė rinka, o spaudoje apie paveldo objektus, jų rinkinius gyvai diskutavo, dalinosi informacija ir mokslininkai, ir kolekcininkai. XIX a. rinkiniuose kaupti istorijos ir kultūros paveldo objektai pavieniui atliko tik ženklo ar simbolio funkciją, o kaip visuma bylojo apie juos rinkusių asmenų pasaulėžiūrą, perteikė jų kurtus idėjinius naratyvus. Visuomenės dalyvavimas, kaupiant praeities objektus kaip kultūrinės savasties ir tradicijos dalį, tuo pačiu skatino pažinti ir interpretuoti šį paveldą, tokiu būdu išreiškiant bendrumo jausmą, konstruojant ir puoselėjant kolektyvinę atmintį, kuriant bendrą tapatybę.Reikšminiai žodžiai: Paveldas; Komunikacija; Senienos; Muziejai; Muzeologija; Heritage; Communication; Antiquities; Museum; Museology.

ENThe aim of dissertation – on the basis of the analysis of the collections compiled in the 19th century Lithuania and their expression, to generalise the perspectives of the society on the cultural heritage and to reconstruct perceptions about it and associated meanings. The research analyses how and what specific images of its past and its identity the society was creating through the interpretation of the cultural heritage, what changes these mental constructs had undergone over time, and what meanings were attached to the items of the relevant cultural heritage. As a European phenomenon, collecting became popular from the second half of the 18th century. Lithuania was also part of this process, where the compilation of both private and public collections, the formation of the antiquities market started in the 19th century. In the collections of the 19th century, the objects of cultural heritage, taken individually, performed only the function of the sign or symbol. Taken as a whole, they cast light on the worldview of their compilers, and recounted their ideological narratives. Conscious participation of the society in the accumulation of objects of the past as part of their cultural identity and tradition encouraged one to familiarise oneself and to interpret this heritage, thereby expressing the feeling of commonality in the construction and cherishing of the collective memory while creating a common identity.

• "Auszra" ir Teodoras Narbutas / Reda Griškaitė. Archivum Lithuanicum. 2013, t. 15, p. 191-270.
• Legendinė Petro Skargos toga ir rytietiškų raštų apsiaustas / Miglė Lebednykaitė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2024, t. 112, p. 236-297.
• Lietuvos muziejai ir Rusijos imperijos muziejininkystės strategijos / Jolita Mulevičiūtė. Meno istorijos studijos 2021, t. 10, p. 155-190.
• Teodoro Narbuto intelektiniai žaidimai: Šiauriai kaip lietuviškų senienų muziejus / Reda Griškaitė. Knygotyra. 2020, t. 75, p. 259-326.
• Zalučės ir Bareikiškių šeimininko Vladislovo Sirokomlės istorikos / Reda Griškaitė. Archivum Lithuanicum. 2018, t. 20, p. 9-82.