Šventadienės prijuostės Lietuvos kultūroje. XIX a. - XX a. pirmoji pusė : disertacija

LTDisertacijos tyrimo objektas – šventadienė prijuostė, tradicinio liaudies kostiumo dalis, kuri pristatoma ne tik kaip drabužis, bet kaip sąlyginai savarankiškas daugiaplanis kultūros objektas, tapęs etninių tradicijų ir tautinės savimonės raiškos simboliu. Tyrimo laikotarpis – XIX a.–XX a. pirmoji pusė. Tai pirmasis mokslinis darbas, nuosekliai atskleidžiantis procesą, kaip prijuostė, prarasdama savo pirminę paskirtį, XX a. pirmojoje pusėje įgavo naują prasmę ir tapo tautiškumo simboliu, reprezentantu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Darbe analizuojami iki šiol sistemingai netyrinėti XIX a.–XX a. pirmosios pusės šventadienių prijuosčių (taip pat prijuostėlių) rinkiniai Lietuvos ir kitų šalių (Baltarusijos, Lenkijos, Prancūzijos) muziejuose. Tyrimo metu užsienio šalių muziejuose surastos ir identifikuotos lietuvių šventadienės prijuostės yra vertingas ne vien šių muziejų, bet ir visoje Lietuvoje turimų šios rūšies liaudies tekstilės dirbinių fondo papildymas. Atsiranda galimybė įvertinti šventadienės prijuostės meninės raiškos formas, atlikimo technikų ir medžiagų ypatumus, kurių visumą kaip svarbų šaltinį galima pritaikyti tradicinių liaudies drabužių rekonstravimo darbų praktikai ir tautinio kostiumo studijoms. Atliktas tyrimas aktualizuoja prijuostės sociokultūrinės raiškos aspektus, leidžia giliau pažinti jų meninės formos bruožus, gali pasitarnauti kaip svarbi medžiaga lyginamosioms lietuvių liaudies meno studijoms, tolimesniems Lietuvos kultūros tyrinėjimams.Reikšminiai žodžiai: Šventadienės prijuostės; Moterų apranga; Prijuostės; Tautiniai kostiumai; Tekstilė; Festive apron; Apron; National costume; Women wearing; Textile.

ENThis doctoral dissertation analyses a part of the traditional folk costume – festive apron – which is presented not only as a garment, but also as a relatively independent and multidimensional cultural object, and a symbol of ethnic traditions and expressions of national identity. The research covers the period from the 19th century through the early 20th century. It is the first research systematically revealing the process of the apron losing its originally intended use and being given a new meaning in the first half of the 20th century, concurrently becoming a symbol and representative of national identity not only in Lithuania but also in foreign countries. The thesis analyses collections of festive aprons (including votive aprons) of the 19th century and the first half of the 20th century available in Lithuanian and foreign museums that have not been previously analysed on a systematic basis. Lithuanian festive aprons identified in foreign museums during the research are valuable supplementation not only to the holdings of these museums, but also to the fund of folk textiles of this type available in Lithuania. This provides an opportunity to assess the forms of artistic expression, the peculiarities of weaving techniques of, and the fabrics used for, festive aprons which, in their entirety, can be used as an important source for reconstructing traditional folk clothing and for studies of the national costume. The research actualises the aspects of socio-cultural expression of apron, enables better knowledge of their artistic form and can serve as an important source for comparative studies of Lithuanian folk art and further research of the Lithuanian culture.