Kavolis istorikams

LTStraipsnyje aptariami Vytauto Kavolio darbai lietuvių kultūros istorijos srityje ir straipsnio autoriaus asmeninė patirtis bendraujant su profesoriumi ar klausant jo paskaitų, tai pat pokalbiai su tais, kurie jo paskaitų klausė. Sava atmintis irgi yra netolimos istorijos šaltinis. Apibūdinant V. Kavolio kūrybą pažymimas jo tekstų multidisciplinariškumas, įvairių mokslo šakų metodikų taikymas. Lietuvių humanistikai Kavolį pirmieji atrado literatai, vėliau prisijungė filosofai, o enciklopedijos ir oficialūs dokumentai liudija Kavolį buvus sociologu. Straipsnyje iškeliamas Kavolio reikšmingumas istorikams, visų pirma, kultūros istorikams. Ypatingas Kavolio bruožas buvo pasinaudojimas nekonvencialiais šaltiniais istoriografine prasme. Jis žvelgė kultūros istorijos gelmėn analizuodamas lietuvių poezijos, prozos ar kartais ir filosofijos veikalus. Dėl to nors Kavolis istorijos pažinimui ir atskleidimui naudojo neįprastus tradicinei istoriografijai šaltinius ir metodinį instrumentariumą, jis gali būti laikomas ir istoriku, neatimant iš jo kitų galimų vardų. Savo kūrybiniu palikimu ir inspiracijomis Kavolis yra reikalingas istorikams, jis siekė moderninti lietuvių istoriografijos kalbėjimą. Dar daug istorikų Vytautą Kavolį atradinės iš naujo. Straipsnio pabaigoje aptariama tarp dviejų lietuvių intelektualų (Pauliaus Subačiaus ir Arūno Sverdiolo) spaudoje kilusi polemika apie Kavolio kultūros istorijos principų koreliaciją su jo politinėmis pažiūromis, jo liberalizmu.Reikšminiai žodžiai: Humanistika; Istorija; Istorijos teorijos; Kultūros istorija; Lietuvių istoriografija; Literatūra; Sociologija; Sociologinė analizė; Vytautas Kavolis; Vytautas Kavolis; Šaltiniai; Cultural history; History; Histyory; Humanities; Literature; Sociological Analysis; Sociology; Sources; The Culture history; The Lithuanian Historiography; Theories of history; Vytautas Kavolis; Vytautas Kavolis (1930-1996).

ENThe article discusses the works of Vytautas Kavolis in the field of Lithuanian cultural history and the personal experience of the author of the article while communicating with the professor or listening to his lectures, as well as conversations with those who attended his lectures. Author's memory is also a source of the recent past. While describing Kavolis's works, multidisciplinarity of his texts is emphasised as well as the application of methodologies of various branches of science. Literary figures discovered Kavolis first for Lithuanian humanities, later he was acknowledged by philosophers; encyclopaedias and official documents claim that Kavolis was a sociologist. The article emphasises Kavolis's significance for historians (especially cultural historians). A special feature of Kavolis was the usage of non-conventional sources, in the historiographical sense. He looked deeper into the history of culture and analysed works of Lithuanian poetry, prose and sometimes philosophy. Even though Kavolis used non-traditional historiographical sources and methods for the analysis and disclosure of history, he can be regarded as a historian (without compromising all other titles). Kavolis's creative legacy and inspirations are necessary for historians because he sought to modernise Lithuanian historiography. Many historians will discover Kavolis again. At the end of the article a public dispute in the press between two Lithuanian intellectuals (Paulius Subačius and Arūnas Sverdiolas) regarding the correlation between Kavolis's principals of the history of the culture and his political views (liberalism) is analysed.