Gimtinė Petro Rimkūno kūryboje

LTStraipsnyje gilinamasi į tekstus, kuriuose labai konkrečiai užrašoma vieta, siekiama liudyti Šiaurės Lietuvos kaimo buitį ir būtį. Gyva gimtųjų vietų patirtis randa savitą raišką Petro Rimkūno (1913–1944) kūryboje. Novelių knygoje „Kiemėnų kaimas“ (1943) šis rašytojas siekia kūrybinėje atmintyje rekonstruoti tai, kas jam yra žinoma iš vaikystės ir ankstyvos jaunystės metų, kuriuos jis praleido Žiemgalos krašte. Knyga „Kiemėnų kaimas“ labai gyvai perteikia šio Lietuvos regiono paveikslą, be idealizacijos ar tendencingo sumenkinimo. Tikslas: atskleisti gimtinės reikšmę P. Rimkūno kūryboje. Objektas: novelių knyga „Kiemėnų kaimas“ (1943, perleista 1994). Metodai: analitinis-aprašomasis, fenomenologinis, hermeneutinis. Rezultatai: šis tyrimas atskleidė, kad neoromantinis senojo kaimo paveikslas jau nebetenkino jaunųjų rašytojų, kurie siekė į kaimą pažvelgti kiek kitaip: čia nėra justi senojo tikėjimo adoracijos, menkai kreipiama dėmesio į patriarchalinę tradiciją – rašytojui bene svarbiausia ribinės patirtys, kurias išgyvena kaimo žmogus savo kasdienybėje, buityje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Egzistencializmas; Kaimas; Literatūra; Lietuvių proza; Novelės; Regionas; Vokiečių okupacija; Existentialism; German times; Lithuanian literature; Lithuanian prose; Region; Short stories; Village.

ENIn the article the author deepens into the texts which recorded a very specific place showing the life and existence in a Northern Lithuanian village. The experience of live native places finds distinctive expression in Petras Rimkūnas’ (1913-1944) creative work, a book of short stories "Kiemėnų kaimas" ("Kiemėnai Village"; 1943): the writer seeks to reconstruct in the creative memory what he had known from childhood and the early years of his youth, which he spent in Žiemgala. The book "Kiemėnų kaimas" conveys a lively picture of this region of Lithuania, without idealisation or biased understatement. [From the publication]