Nacmečio Lietuvos mokytojo kelias: nuo rezistencijos iki Štuthofo konclagerio

LTStraipsnyje nagrinėjamas nacmečio Lietuvos mokytojo kelias: nuo rezistencijos iki Štuthofo konclagerio. Nacių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) veikusios įvairaus profilio mokyklos – mokslo, mokymo ir kultūros židiniai, sudarę geresnes sąlygas kultūrinei rezistencijai. Be to, tuometinės švietimo įstaigos ir mokyklos buvo svarbus ir organizuotas antinacinio pasipriešinimo veiksnys. Neatsitiktinai per 1943 m. prieš lietuvių inteligentiją vykdytas represijas buvo uždarytos aukštosios mokyklos, o į Štuthofo koncentracijos stovyklą uždarytas švietimo generalinis tarėjas, keliolika profesorių, mokyklų direktorių ir mokytojų. Tačiau vėliau, naciams kiek atleidus draudimų varžtus, Lietuvoje pavyko atgaivinti kai kurių aukštųjų mokyklų fakultetų dalinę mokomąją veiklą ir net išplėsti aukštesniųjų mokyklų tinklą. 1941-1944 m. mokyklos ir jų mokytojai daugiau nei leido nacių okupacijos ir karo sąlygos bei galimybės padėjo visuomenei išsaugoti ir ginti Lietuvos kultūrą, tautinę savimonę, lietuvybę. Pedagoginei bendruomenei jėgų teikė iki 1940 m. sovietų okupacijos diegtas profesinės ir pilietinės pareigos jausmas ir atsakomybė už savo krašto likimą. 1941-1944 m. daugelis švietimo įstaigų buvo ne tik kultūros židiniai bet ir atliko svarbų vaidmenį antinacinės rezistencijos sąjūdyje: tiek savo veikimu, tiek mokytojų ir moksleivių dalyvavimu antinacinio pogrindžio veikloje. Galima daryti išvadą, kad netgi tuometinėmis nepalankiomis sąlygomis galvota ne tik apie savo vaikų, bet apie visos Lietuvos, kuriai buvo reikalingi išsilavinę ir kultūringi žmonės, ateitį.Reikšminiai žodžiai: Mokykla; Mokytojų reziztencija; Nacių okupacija Lietuvoje; Nacmetis; Rezistencija; Tautinė savimonė; Švietimas; Education; National self undrestanding; Nazi period; Resistance; Resistention of the teachers; School; The Nazi occupation of Lithuania.

ENThis article examines a teacher's path in Nazi Lithuania from resistance movements to the Stutthof concentration camp. During Nazi occupation (1941-1944) schools of various profiles were the centres of education and culture, providing better conditions for cultural resistance. What is more, educational institutions and schools at that time were an important and well-organized element of anti-Nazi resistance. It is not a coincidence, that higher education institutions were closed under the implementation of repressions against Lithuanian intellectuals and the Lithuanian General Council on education matters, a dozen professors, school headmasters and teachers were deported to the Stutthof concentration camp. However, later on, when Nazi restrictions became less harsh, Lithuania partly succeeded to revive educational activity of some faculties of higher education institutions and even to expand the network of higher schools. In 1941-1944 schools and their teachers helped society to preserve and protect Lithuanian culture, national identity and Lithuanianness more than was possible in the conditions of Nazi occupation and war. What provided strength for the pedagogic community, were the professional and civic duty and responsibility for one's motherland, which had been cultivated until the Soviet occupation in 1940. In 1941-1944 majority of educational institutions were not only the centres of culture, but also played an important role in the anti-Nazi resistance by participation of both, teachers and students, in the activities of anti-Nazi underground movement.It can be concluded, that even under the unfavourable circumstances at that time, the concern was shown not only about the future of one's children, but about the future of all Lithuania, being in need of educated and cultured people.