Kauno valstybinis dramos teatras

LTXX a. 7 deš. Kauno valstybiniam dramos teatrui nebuvo sėkmingas: pastatyti vos keli vertingi spektakliai - "Bernardos Albos namai", "Pelės ir žmonės", "Baltaragio malūnas". 1966 m. teatro vyriausias režisierius Henrikas Vancevičius buvo paskirtas į Vilnių, spektaklius pradėjo statyti neįgudę režisuoti aktoriai, teatras neturėjo savo programos, atspindinčios idėjinę ir meninę kryptį. Situacija pasikeitė teatro vyriausiuoju režisieriumi tapus Jonui Jurašui, kuris pastatė "Mamutų medžioklę", "Grasos namus", "Barborą Radvilaitę". Teatro aktorių grupė buvo nepaprastai stipri, joje veikė kelios aktorių kartos: vyresnės kartos aktoriai buvo daugiausia Maskvos valstybinio teatro meno instituto (GITIS) auklėtiniai, vidurinės kartos - Valstybinės konservatorijos absolventai. Vyresniosios kartos aktoriai nenoriai priėmė besikeičiantį modernėjantį teatrą, tačiau J. Jurašas, kaip ir vėliau J. Vaitkus tų negatyvių nuotaikų nepaisė ir kiekvienam aktoriui stengėsi skirti vaidmenų. 1968-1972 m. sezonai buvo teatro triumfo laikotarpis, nepaisant to, 1972 m. J. Jurašas iš teatro buvo atleistas, teatras ėmė degraduoti. 1975 m. į teatrą atėjęs Jonas Vaitkus ėmėsi gaivinti teatrą, statydamas aktorių ir žiūrovų savivoką žadinančius spektaklius. Be minėtųjų režisierių teatre taip pat dirbo režisieriai V. Čibiras, M. Karklelis, D. Tamulevičiūtė, M. Tenisonas, K. Kymantaitė, I. Bučienė, G. Padegimas, E. Nekrošius ir kt.Reikšminiai žodžiai: Metaforinis teatras; Režisūra; Vaidyba; Dramaturgija; Scenografija; Lithuanian theatre history; Metaphorical theatre; Stage directing; Acting; Scenography.

ENThe sixties of the 20th century were not very successful to Kaunas State Drama Theatre: only several valuable performances were staged - “The House of Bernarda Alba”, “Of Men and Mice” and “Baltaragio Malūnas”. In 1966 the Head Director Henrikas Vancevičius was delegated to Vilnius and performances were commenced to be staged by actors themselves, who were not skilled as directors, the theatre did not have its programme, which would reflect an ideological or artistic direction. The situation changed when Jonas Jurašas became the Head Director and staged “Mamutų Medžioklė”, “Grasos Namai” and “Barbora Radvilaitė”. The acting troupe was exceptionally strong, it included several generations of actors: those of the older generation were graduates from the State Institute of Theatre Arts in Moscow (GITIS), the representatives of the middle generation were from the State Conservatoire. The actors of the older generation were reluctant to accept the changing theatre, which was becoming more and more modern, however, J. Jurašas, as later did J. Vaitkus, did not pay attention to the negative attitude and attempted to find a role for each actor. Seasons of 1968-1972 were the triumphant period, but in 1972 J. Jurašas was dismissed and the theatre started its degradation. Jonas Vaitkus, who came in 1975, resurrected the theatre by staging performances, stimulating the actors’ and viewers’ self-perception. Apart from the aforementioned directors the following ones also worked in the theatre: V. Čibiras, M. Karklelis, D. Tamulevičiūtė, M. Tenisonas, K. Kymantaitė, I. Bučienė, G. Padegimas, E. Nekrošius, etc.

• Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių / Ramunė Marcinkevičiūtė. Vilnius : Scena : 2002. 423 p.
• Sceninio herojaus kaita lietuvių teatre po 1990-ųjų : Rimo Tumino "Edipas karalius" / Rasa Vasinauskaitė. Menotyra. 2010, t. 17, Nr. 2, p. 150-159.