LTDisertacijoje konceptualizuojama vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros diskurso raiška šiuolaikinėje vaikų ugdymo(si) realybėje, tradicinio ir postmoderniojo mokymo(si) diskursų (konfliktinės) sąveikos situacijoje. Identifikuojami būdai, kuriais gali būti viešinamas jo edukacinis prasmingumas vaikams ir suaugusiesiems. Pristatomas metodologinę prasmę turintis instrumentas, kuris leidžia kurti naujas žinias, pagrindžiant vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialinį-edukacinį diskursą. Atskleidžiamos jį kontekstualizuojančios bei konceptualizuojančios mokslinės-prakseologinės prieigos jo viešinimui, turinys, prasmės į vaiką orientuotoje paradigmoje. Diskursas sukonstruotas kaip metodologinė tyrimo prieiga, leidžianti suprasti viešąsias mokslinėse ir/ar prakseologinėse diskusijose vyraujančias vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros socialines-edukacines prasmes. Diskursas kontekstualizuojamas atskleidžiant mokslinę-prakseologinę prasmę turinčias žinias, leidžiančias „slaptąjį“ vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros diskursą viešinti tiek moksle, tiek ugdymo(si) realybėje kaip socialinėmis-edukacinėmis prasmėmis reikšmingą fenomeną. Atlikto kokybinio tyrimo rezultatų pagrindu pateikiamas naujas teorinis vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros konstruktas (sukonstruotas diskursas), kai vaikas yra pagrindinis veikėjas ir kūrėjas, identifikuojamas diskurso dalyvių/vaikų, besimokančių savaiminiu būdu, identitetas kaip aktyvių savaiminio mokymo(si) kultūros kūrėjų, konceptualizuojant: savaiminio mokymo(si) aplinkas, taikomų veiklų, situacijų, šaltinių, būdų ir formų įvairovę, suaugusiųjų vaidmenų tranformacijos (nuo tradicinių link postmodernių) būtinumą. Nurodomos gairės/būdai vaikų savaiminio mokymo(si) kultūros diskurso socialinio-edukacinio prasmingumo viešinimui.Reikšminiai žodžiai: Vaikų ugdymas; Savarankiškas mokymasis; Neformalusis ugdymas; Permanentinis mokymas.
ENThe thesis conceptualises the expression of the cultural discourse of children’s natural (self)-education in the modern reality of children’s (self)-education and a situation of traditional and post-modern (self)-education discourses. The ways its educational meaningfulness for children and adults can be publicized are identified. The thesis presents an instrument with a methodological meaning, which allows creating new knowledge by grounding the social-education discourse of the culture of children’s (self)-education. The content of the scientific-praxeological approach for its publication, which contextualises and conceptualises it, is revealed. The discourse is constructed as a methodological approach to the research allowing perceiving public social-educational meanings of the culture of children’s natural (self)-education prevailing in scientific and/or praxeological discussions. The discourse is contextualised by revealing the knowledge with a scientific-praxeological meaning, allowing to announce the “secret” discourse of children’s natural (self)-education in science as well as in (self)-education reality as a phenomenon significant in the social and educational sense. On the basis of the results of the performed work, a new theoretical construct of children’s culture of (self)-education is presented. According to it, the child is the main actor and creator identified by (self)-educating participants/children of the discourse. Guidelines/ways for announcement of the social-educational meaningfulness of the discourse of culture of children’s natural (self)-education are indicated.