Kartotė be pirmavaizdžio : referentinio sąlyčio paradigma

LTDarbe apžvelgiama referentinio realizmo atvejai meno istorijoje bei vaizdavimo teorijoje 1970 – 1990 metais. Teorinis posūkis nuo mimezės ir panašumo estetikos pėdsako, prisilietimo ir referentinio sąlyčio estetikos link suteikė galimybę perrašyti ir išplėsti vaizdavimo praktikų teoriją. Sąvoka „indeksas“, atrasta semiotikos pradininko Ch.S. Peirce‘o, tapo veiksmingu instrumentu pozityviai (o ne neigiamai ar reliatyviai) aprašyti šių laikų reiškinius. Mechaninio referentinio realybės vaizdavimo paradigma arba referentinis sąlytis tapo teorinių diskursų objektu, jungiančiu semiotinius, fenomenologinius ir antropologinius tyrimų metodus. Šiuolaikiniam Lietuvos menui taip pat praverstų šis interpretacijos modelis, susiejantis abstrakciją ir natūralizmą, produkavimo procesą ir rezultatą, prisilietimą prie realybės ir konceptualumą.Reikšminiai žodžiai: Referentinis realizmas; Referentinis vaizdavimas; Indeksas; Fotografija; Fotografavimo aktas; Lietuvos aktualus menas; Vaizdas; The referential; Index; The photographic.

ENThe article surveys the discourse of “referential realism’ in art history and image theories from the late 1970s to the 1990s. Attempts to analyse the 20th century art in positive terms have encouraged theoreticians to conceptualise the specific, non-mimetic relationship between the image and reality based on a material and physical link between the mediated image and its referent by borrowing the semiotic concept of “index” from Charles Sanders Peirce’s theory of signs. Instead of the outmoded pluralism of styles, Rosalind Krauss has introduced the concept of “the Photographic condition”, which has become, for her, an instrument for the 20th century art studies; Philippe Dubois analysed “the photographic act” as an inseparable part of the indexical image by examining its historical origins; Georges Didi-Huberman has suggested an alternative to “the photographic condition” that tends to reduce the history of images; the anachronistic paradigm of “imprint”. In Lithuanian art of the 1980s-1990s it is possible to find quite many examples of “indices”. The article tries to answer to the questions of how it would be possible to turn the non-eloquent images of referential contiguity into a discourse, what their meaning and functions within the context of developments in Lithuanian art at the end of the 20th century are.