Ar asmeniui, okupacijos metu vykdžiusiam nusikaltimus žmoniškumui, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei pagal tuo metu galiojusią nacionalinę teisę tokia atsakomybė nebuvo numatyta?

LTXX a. egzistavusių totalitarinių bei, dažnu atveju, okupacinių režimų žlugimas ir vėl pasitaikantys nauji tokios agresijos atvejai palieka daug erdvės teisinei diskusijai ne tik apie tai, kokias teises ir pareigas įgyja okupuotos teritorijos valdžią įgyvendinantis subjektas, bet ir kaip turėtų būti vertinamas šis režimas valstybei atgavus savo uzurpuotas teises. Dėl šios priežasties turi būti teisiškai vertinama tiek valstybės nusikalstama politika, tiek keliami ją įgyvendinusių atskirų individų baudžiamosios atsakomybės klausimai. Straipsnio tikslas – nustatyti, ar asmeniui, okupacijos metu vykdžiusiam nusikaltimus žmoniškumui, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei pagal tuo metu galiojusią nacionalinę teisę tokia atsakomybė nebuvo numatyta. Straipsnį sudaro trys pagrindinės dalys, atskleidžiančios teorinius bei praktinius nagrinėjamos problemos aspektus. Pirmojoje dalyje atlikta okupaciją apibūdinančių požymių ir okupuotoje teritorijoje esančių asmenų teisinės padėties analizė atskleidžia, jog nuo to, kokį teisinį statusą įgyja okupuotoje teritorijoje esantis asmuo, priklauso jo teisių apimtis ir turinys. Taip pat nustatoma, kad baudžiamasis persekiojimas už okupacijos metu padarytas nusikalstamas veikas yra galimas, jei šios veikos atitinka tarptautinių nusikaltimų požymius ir galima įrodyti, kad tai numatančios teisės normos realiai egzistavo veikos padarymo metu.Antroji dalis skirta vienos iš tarptautinių nusikaltimų rūšių – nusikaltimų žmoniškumui – analizei. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui taikoma tada, kai asmuo suvokė, kad jo padaryta veika yra susijusi su sistemingomis ar masinėmis (paplitusiomis) atakomis prieš civilius asmenis. Galiausiai, trečioje dalyje, analizuojami sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdyti žmogaus teisių pažeidimai ir praktinės baudžiamojo persekiojimo problemos. Nustatoma, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas asmenims, sovietinės okupacijos metais vykdžiusiems tarptautinius nusikaltimus, pavyzdžiui, nusikaltimus žmoniškumui, nepažeidžia baudžiamosios teisės teisėtumo principo. Taip pat, jog Lietuvos teismų praktikoje nusikalstamų veikų, padarytų sovietinės okupacijos metu, inkriminavimas beveik išimtinai siejamas tik su genocido nusikaltimais. Dėl to atsiranda tam tikrų nukrypimų nuo tarptautinės teisės, pavyzdžiui, ne visada tinkamai kvalifikuojami nusikaltimai, vykdyti prieš partizanus. Siekiant to išvengti rekomenduojama tarptautinių nusikaltimų vertinimą grįsti tarptautinės teisės praktika, nes tik tikslus ir teisiškai pagrįstas veikos kvalifikavimas yra būtina tiek teisėtumo, tiek istorinio teisingumo užtikrinimo sąlyga. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji atsakomybė; Baudžiamojo įstatymo galiojimas; Genocidas; Nusikaltimai žmogiškumui; Nusikaltimai žmoniškumui; Sovietinė okupacija; Sovietų okupacija; Teisės galiojimas; Applicability of law; Crimes against humanity; Criminal liability; Criminal prosecution; Genocide; Soviet occupation; Validity of criminal law.

EN[...] In this article a hypothesis is raised that, irrespectively of the current national law, a person should be prosecuted for the crimes against humanity performed during occupation if the actual criminal acts correspond to the international perception of crime at the moment. In order to substantiate the legitimacy of this hypothesis the research is being performed in a few ways. First of all, there were analyzed what kind of legal status and thus rights of the persons groups in the occupied territories are regulated by international legal norms. Based on the research done, it was determined that an invader not only carries the duty to guarantee the rights of civil citizens and to make sure that legitimate war participants are treated in a way that is required according to the regulations of international law and customs of war but also a right to implement their own legal regime, therefore, those who rebel against it and, according to the national law of the invader, to prosecute those who commit crimes. Those persons might be the members of resistance (saboteurs and illegal combatants according to the international law) or collaborators. In such a case, it has to be proved that a person who decided to collaborate, did this consciously, acting against his national sovereign, and after having admitted those persons as illegitimate participants of war, it will have to be proved that not only those persons do not correspond with the features of combatant but also the very fact of occupation. It depends on what kind of legal status the person in the occupied territory acquires, as well as the amount and contents of his rights, this circumstance is also crucial in deciding if there is going to be applied the national law only, or the protection of a person’s rights is going to be regulated by international legal norms.Second, the questions of criminal prosecution are analyzed: terms of validity of the principle nullum crimen sine lege, the criminal politics of the government, perception of customary international law. Based on the theses of law theorists, and after having assessed international practice of criminal prosecution it is possible to draw a conclusion that in case when the occupational regime violates the rights of the persons who are protected by international law their individual criminal prosecution may be held if only these criminal acts are defined as an international crime and it is possible to prove that the current international law actually had existed when the crime was committed. Criminal prosecution is not influenced by the circumstance that the governmental politics is not acknowledged as criminal. Third, there are analyzed crimes against humanity as one of the kinds of international crimes. The research revealed the main criteria according to which crimes against humanity are differentiated from other national and international crimes. With reference to international law the amenability for the crimes committed against humanity is applied if the perpetrator has knowledge of the nexus between his act and a widespread or systematic attack against civilians. This also means that to incriminate a crime against humanity there is enough a general intent that his actions are contradictory to the law regulating crimes against humanity. For the assessment of the criminal behavior there is also used a standard of a reasonable person, based on which it is concluded that the actual criminal actions are obviously illegitimate to the legal norms or a perpetrator purposely avoids information that would lead to subjective knowledge of the wider context of the activities (the doctrine of "willful blindness" applied). [...].

• Teisė / Law
• Politikos mokslai / Political sciences