Nueinančios epochos ženklas: polichrominis Lietuvos bažnyčių interjero dekoras

LTAtrodytų, sakraliųjų Lietuvos statinių sienų dekoro (ypač XX a. II pusės) yra apsčiai, tačiau jis sparčiai mąžta. Polichrominė puošyba daug kur bažnyčiose išliko tik todėl, kad stokojama lėšų interjero atnaujinimui, kitaip tariant, yra didelė tikimybė, jog ją sunaikins būsimas konkrečios šventovės remontas, nes dabar po bažnyčios renovacijos dažniausiai nebelieka daugiaspalvių ornamentinių sienų ar lubų pagražų, siužetinių kompozicijų. Naikinimas šiuokart tikriausiai neturi kriminalinio turinio, nes paprastai prarandama šablonų ar menkavertė mėgėjiška sienų tapyba. Tačiau prieš likviduojant šią polichromiją derėtų labiau įsiklausyti į jos kalbą. Miglotą XX a. polichrominės puošybos visumos vaizdą turėtų prašviesinti Kultūros vertybių registras, nurodantis kas yra vertinga ir saugotina. Straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į Lietuvoje palyginti gerai išlikusio, bet sparčiai dingstančio XX a. bažnyčių vidaus polichrominio dekoro problemas: į jo ištirtumą, vertinimą ir išsaugojimo aktualiją šiandienos kontekste. Stengiamasi apibendrinti bažnyčių polichromijos modelius ir raidą XX a., parodyti, kaip į iš XIX šimtmečio atėjusią ir ilgai Lietuvoje užsibuvusią istorizmo terpę skverbėsi tautinės tapatybės ženklai. Bandoma atsekti, kokios estetinės nuostatos inspiravo XIX–XX a. slenksčio bažnyčių sienų polichromiją, koks buvo polichrominio dekoro pobūdis, kokie pagrindiniai elementai, mėginama nustatyti interjero dekoratorių naudotus pavyzdžius.Reikšminiai žodžiai: Polichromija; Bažnyčių dekoras; Ornamentika; Istorizmas; Neogotika; 19 amžius; 20 amžius; Vladas Čižauskas; Polychromy; Church decoration; Ornamentation; Historicism; Gothic Revival; End of the XIX c.–XX c.; Vladas Čižauskas.

ENIt would seem that there is an abundance of wall decor among Lithuania’s sacred buildings (especially from the second half of the 20th century), but it is actually diminishing rapidly. In many churches, polychrome decoration has only survived because of a lack of funds for restoration of the interior; in other words, there is a good chance that it will be destroyed by future repairs of each concrete sanctuary, because multicolour ornamental wall or ceiling embellishments and scene compositions are now rarely left after church renovations. Destruction in this case probably does not have criminal content, because it is usually stencilled or amateur wall paintings of little value that are lost. However, prior to liquidating this polychromy, its language should be listened to more attentively. The obscure image of the whole of 20th century polychrome decoration should be clarified by the Cultural Heritage Register, which specifies what is of value and worthy of preservation. The purpose of the article is to draw attention to the problems of the relatively well-preserved, but rapidly disappearing interior polychrome decoration in 20th century churches in Lithuania: to its exploration, evaluation and urgent matters of preservation in today’s context. Efforts are made to summarize the models and development of church polychromy in the 20th century, and to show how signs of national identity penetrated this medium of historicism, which came from the 19th century and stayed in Lithuania so long. The article attempts to trace what aesthetic views inspired polychromy of church walls on the threshold of the 20th century, what the nature of polychrome decor was, and what its main elements were. It also tries to establish the examples used by interior decorators.

• Teologija / Theology
• Menotyra / Arts