Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos

• One can learn only from theoretically understood history
• Who was Lithuanian Enemy No 1 in 1941-1944?

• Kultūros barai. 2002, Nr. 1, p. 84-87
• Kultūros barai. 2002, Nr. 2, p. 75-82
• Kultūros barai. 2002, Nr. 4, p. 85-95

LTIstorikai dažnai susiduria su problema, kaip rašyti istoriją. Jiems, tuo pačiu metu būnant ir mokslininkais, ir savo krašto patriotais, dažnai kyla pagunda nutylėti nemalonius dalykus ir formuoti tendencingą suvokimą apie praeitį. Straipsnyje aptariama, koks buvo anksčiau ir yra dabar lietuvių išeivijos istorikų santykis su praeitimi, svarstoma, kaip apie praeitį reikėtų kalbėti šiais laikais – apologetiškai ar kritiškai. Idealizuotos Lietuvos istorijos rašymas prasidėjo XIX a. viduryje. Romantiškąją praeities vaizdavimo tradiciją tęsė ir nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) istorikai. Sovietinės okupacijos laikotarpiu išeivijos autoriai rašė apie tai, ką nutylėdavo arba iškraipydavo sovietinė istoriografija. Tačiau ir išeivijoje vyravo romantiškas praeities vaizdavimas akcentuojant žygius ir perdedant kančias. Ideologinės išeivijos nuostatos daro didelį poveikį net ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Sovietų valdžios sukeltų kančių sureikšminimas iki šiol populiarus, o pastangos objektyviai įvertinti XX a. vidurio įvykius (ne tik sovietines represijas, bet ir holokaustą) dažnai sutinkamos priešiškai. Galima konstatuoti, kad iki šiol yra puoselėjama herojiškoji-mazochistinė istorijos samprata, nepaliekanti vietos tiems reiškiniams, kuriais paprastai nesididžiuojama, bet apie kuriuos kalbėti ir rašyti būtina. Istorinė mintis vystytis gali tik egzistuojant kritiškam mąstymui. Kritiškas požiūris į praeitį negali susilpninti patriotizmo, dėl kurio dažnas rūpinasi, bet gali jį sustiprinti. Todėl svarbiausias istoriko uždavinys – apie praeitį sakyti visą tiesą.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Birželio sukilimas; Holokaustas; Istoriografija; Kritiškas požiūris į istoriją; LAF; Laikinoji Vyriausybė; Lietuvių aktyvistų frontas; Lietuvos istoriografija; Sovietų okupacija; Vokiečių okupacija; Žydų genocidas; Critical attitude towards history; German occupation; Historiography; Holocaust; June Uprising in Lithuania; Lithuanian Activist Front; Lithuanian historiography; Provisional Government of Lithuania; Soviet occupation; WW2; World War II.

ENThe historians often encounter the issue on how to write history. They often are tempted to conceal unpleasant facts and form a tendentious understanding of the past, because at the same time they are not only scientists, but patriots as well. The article discusses the relationship of the Lithuanian historians' in-exile with the past in the past and now; discussions are held how in modern times one should talk about the past – apologetically or criticism. The writing of an idolized history of Lithuania began in the middle of 19th century. The historians of independent Lithuania (1918-1940) continued the tradition of romantic portrayal of the past. During the period of Soviet occupation, the authors in exile wrote about what the Soviet historiography concealed or distorted. However, even in exile the romantic portrayal of the past prevailed by accentuating conquests and exaggerating miseries. The ideological attitudes of exile has a great impact even after the restoration of independence. The exaltation of the torments that were caused by Soviet government is popular to this day and the endeavors to objectively evaluate the events during the middle of 20th century (not only the Soviet repressions, but the holocaust) are often met with hostilities. It can be stated that up until now the heroic-masochistic history notion is nurtured, without leaving any place for those phenomenon, which usually people are not proud off, but which it is necessary to write and talk about. The historical thought can only develop, if critical thinking exists. A critical point of view towards the past cannot weaken patriotism, which often person takes care of, but can only strengthen it. The most important task of a historian is to tell all truth about the past.