Tarpukario Vilniaus lietuvių ir baltarusių proza: paveldėtasis kūrėjo rūpestis
LTKalbėdami apie literatūriniame gyvenime vykstantį tautų polilogą, pirmiausiai įsivaizduojame vadinamuosius kontaktinius ryšius - rašytojų susitikimus literatūros vakaruose, jų diskusijas, vertimų skaitymus, dalijimąsi žodžio meno paslaptimis, regime polemiką spaudos puslapiuose. Ir tas pirminis vaizdinys siejasi su pozityviu bendravimu, nes su priešiškai nusiteikusiais paprasčiausiai nesikalbama. Tačiau tautų polilogo sąvoka net ir kultūrinio gyvenimo srityje apima kur kas gilesnius, sudėtingesnius, o dažnai ir skaudesnius, politinių bei socialinių realijų suponuotus, istorijos užaštrintus tautų santykius, apima pačiuose kūriniuose arba pačiais kūriniais vykstantį tautų pokalbį, šneką ar ginčą. Czesławas Miłoszas knygoje „Pakelės šunytis" rašė: "Lenkų poetas didžiulėmis pastangomis nugali savyje visą su kalba paveldėtą rūpestį dėl įsprausto tarp dviejų galingų valstybių savojo krašto likimo. Tuo jis skiriasi nuo laimingesniųjų kalbų poeto." Jeigu lenkų tautos, gana gausios ir istorijos palankumu apdovanotos tautos, poetas su kalba paveldi rūpestį dėl šalies likimo, tai kyla klausimas: kokį rūpestį, kokį nerimą su savo kalbomis paveldi lietuvių ir baltarusių rašytojai, kūrėjai tautų, istorijos kirvio negailestingai retintų? Aišku viena, kad paveldėtojo rūpesčio jie, skirtingai nei lenkų poetai, net didžiulėmis pastangomis dažniausiai nepajėgia savyje nugalėti, nes tas rūpestis būna toks didelis, kad užgožia visus kitus. Ypač sudėtingais laikotarpiais, koks Vilniaus lietuviams ir baltarusiams buvo tarpukaris. [Iš teksto, p. 168]Reikšminiai žodžiai: Baltarusių literatūra; Istorija; Lietuvių ir baltarusių literatūrų ryšiai; Literatūra; Motyvas; Rašytojai; Tarpukario Vilnius; Tarpukaris; Tema; Tematika; Vilnius; Žanrai; Belorussian literature; Genres; History; Interwar Vilnius; Interwar period; Lithuanian and Belarusian literary connections; Lithuanian literature; Motive; Theme; Topics; Vilnius; Writers.
ENEven in terms of cultural life, the concept of national polilogue embraces rather deep and complicated, and not infrequently painful national relations, including interlocution or argument between peoples, taking place in or by the literary works themselves. This also includes concern for the fate of the national language and culture, inherited by the creator and made even more acute in the course of history. This is particularly true of the difficult periods, like the interwar for Lithuanians and Belorussians in Vilnius. The political and social reality of the interwar period, having determined the difficult cultural situation, unfavorable to the development of both Lithuanian and Belorussian literatures, should be accounted for similarities both in their evolution and thematic: the predominance in both literatures of the national and social motives. Yet the inner artistic expression was rather different in both cases: while the Belorussian literature could be characterized by clear prevalence of poetry, which nearly entirely belonged to the romantic trend, the Lithuanian literature was rather well-balanced in terms of genres, i.e. prose was strong enough and poetry more stylistically varied. This could possibly have been determined by deeper factors influencing formation of these modern nations in the respective stages of the process. [From the publication]
