LTGedimino laiškai yra ne tik svarbus istorijos šaltinis, bet ir rašybos Lietuvoje išlikusi pradžia, o išlikusius tekstus galima nagrinėti ne tik istoriškai, bet ir literatūros mokslo požiūriu. Gediminas reprezentuoja pagonių pasaulį, o gavėjai – popiežius Jonas XXII, Hanzos miestai, Saksonijos dominikonai ir pranciškonai – krikščioniškąją Europą. Jono XXII atsakyme, Rygos miesto tarybos laiške Gediminui ir Apaštališkojo Sosto pasiuntinių pareiškime komunikacijos partneriai pasikeičia rolėmis. Straipsnyje bandoma pasekti, kas sudaro to dialogo turinį ir kaip jame kryžiuojasi dvi tikybos sistemos. Krikščioniškosios Europos autoritetams Gediminas prisistato kaip Lietuvos valdovas, jos žemės šeimininkas ir savo pavaldinių gynėjas. Gedimino laiškuose išsiryškina naratyvinė programa, kurią galėtume apibūdinti kaip suverenumo paiešką. Laiškų autorius apeliuoja į popiežių, atskirdamas Kryžiuočius nuo krikščionių pasaulio, ir netgi gali susidaryti įspūdis, kad pagonis Gediminas sutinka būti nuolankiu Apaštališkojo Sosto pavaldiniu, neišsižadėdamas savo tikėjimo. Tačiau tas tariamas nuolankumas turi tarnauti vienam tikslui – visiško suverenumo gavimui. Aptariama Gedimino laiškų turinio sampratų kolizija, dviprasmiškumo problema, atskleidžiant, kaip popiežiaus legatai netiksliai interpretavo Gedimino intencijas dėl krikščionybės. Straipsnyje taip pat nagrinėjamas Gedimino laiškų literatūrinis diskursas, įskaitant įvairias poetines interpretacijas, sutinkamas lietuvių poetų kūryboje. Gedimino laiškai liudija bandymą savo kultūrinį paveldą įrašyti į visuotinės kultūros rėmus.Reikšminiai žodžiai: Gediminas; Gedimino laiškai; Julius Greimas; Krikštas; Krikščionybė; 14 amžius; Lietuvos raštijos pradžia; Pagonybė; Semiotika; Baptism; Christianity; Grand Duke of Lithuania Gediminas; Julius Greimas; Lithuanian XIV c.history; Paganism; Semiotics; The beginning of Lithuanian writing; The letters of Gediminas.