The Uniqueness of Jewish Vilna

LTStraipsnyje analizuojama XX a. Vilniaus žydų bendruomenės istorija. Tyrimo tikslas – atskleisti Vilniaus žydų bendruomenės išskirtinumą ir unikalumą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Jidiš tyrimų institutas 1925 metais buvo įsteigtas būtent Vilniuje ir tapo išskirtiniu sekuliarios žydų kultūros pavyzdžiu. Vilnius tapo ir žydų autorių literatūrinės kūrybos objektu. Tarpukario Vilniaus žydų lyderiai pabrėžė ypatingą miesto svarbą žydų kultūriniam ir viešajam gyvenimui, nors čia nebuvo tokio garsaus ir reikšmingo teatro, kaip Niujorke ar Varšuvoje. Be kita ko, sunku Vilnių vadinti žydų populiacijos centru, jų čia gyveno gerokai mažiau nei Varšuvoje, Lodzėje ar Lvove. Tarpukario Vilnius ekonominiu požiūriu taip pat negalėjo lygintis su Varšuva ir kitais Lenkijos miestais. Aptariamo laikotarpio miestui buvo charakteringa provincialumas, nepaisant to, Vilnius buvo vadinamas žydų diasporos sostine, lyginamas su biblijinius laikus menančiu žydu miestu Javne. Siekiant pabrėžti ir įrodyti žydiško Vilniaus unikalumą, straipsnyje ypatingas dėmesys teikiamas lyginamajam Vilniaus ir Varšuvos vertinimui. Analizuojama Lenkijos sostinės ir Vilniaus žydų socialinė gyvensena, kultūrinė savivoka, sociokultūrinės ir ekonominės tapatybės bruožai. Įsitvirtinęs Vilniaus, kaip ypatingo miesto, įvaizdis padėjo nuraminti ir sušvelninti aštrias žydų ir modernaus pasaulio sandūros įtampas. Modernybė gąsdino lūžiais, tačiau Vilniaus miesto kultūra garantavo žydams vienybės ir harmonijos galimybę, kurią ne visada pajėgė užtikrinti kiti Europos miestai.Reikšminiai žodžiai: "Lietuvos Jeruzalė"; Tarpukario Vilnius; Tarpukaris; Vilniaus žydų kultūra; Vilnius; Visuomeninis gyvenimas; Žydų kultūra; "Lithuanian Jerusalem"; Interwar Vilna (Vilnius); Interwar period; Jewish culture; Public life; Vilnius; Vilnius Jewish culture.

ENThe purpose of the research is to reveal the exceptional qualities and uniqueness of the Vilnius Jewish community during the period of the First Republic of Lithuania (1918-1940). Vilnius Yiddish Institute was established in 1925 in Vilnius and became an exclusive example of secular Jewish culture. Vilnius has become the subject of literary works written by Jewish authors. The Jewish leaders of interwar Vilnius emphasized the special importance of this city for the cultural and public life of the Jewish people, although there was no famous and significant theatre as those in New York or Warsaw. What is more, it is difficult to call Vilnius the centre of the Jewish population, as not as many of them lived here if compared to Warsaw, Lodz or Lvov. In the interwar period, Vilnius could not compare itself with Warsaw and other Polish cities economically. During the period in question, the city was characterized by its provincial nature, despite the fact that Vilnius was called the capital of the Jewish diaspora and compared with the Jewish city of Yavne, which has existed since the biblical times. In order to emphasize and prove the uniqueness of Jewish Vilnius, the article pays special attention to the comparative assessment of Vilnius and Warsaw. Social life of the Jewish people who lived in the Polish capital and of those who lived in Vilnius is analysed as well as cultural self-awareness, socio-cultural and economic identity. The established image of Vilnius as a special city helped to calm down and mitigate the tensions between the Jews and the modern world. Modernity was frightening, but the culture of Vilnius provided the Jews with the possibility of unity and harmony, which other European cities were not always able to guarantee.

• Erinnerungen an das jüdische Vilne: literarische Bilder von Chaim Grade und Abraham Karpinovitsh / von Sandra Studer. Köln : Böhlau, 2014. 398 p.
• Kultūrinės migracijos ir tautinė tapatybė XX a. populiariosiose dainose apie Vilnių / Rūta Stanevičiūtė. Res humanitariae. 2011, t. 9, p. 208-221.
• Kultūrinės tarpukario Vilniaus žydų erdvės / Mordechai Zalkin. Lietuvos žydai / sudarytojai: Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Vilnius : Baltos lankos, 2012. P. 417-424.