Trisdešimt šeši Aukso altoriaus maldaknygės leidimai (1885-1907): santykis su bendrinės kalbos raida

LTŠiuo straipsniu mėginama nustatyti, kaip besiformuojančios bendrinės kalbos normos veikė religinių knygų kalbą, kokį poveikį joms darė lietuviška periodika, pasaulietiniai leidiniai, kodėl maldaknygių rašybos, fonetikos ir kai kurios morfologijos normos kito palyginti lėčiau nei kai kurių kitų žanrų kalba. Tyrimo objektu pasirinkta Serafino Lauryno Kušeliausko parengta katalikiška maldaknygė Aukso altorius, leista daugybę kartų. Vėlyvą Aukso altoriaus ortografijos reformavimą turėjo nulemti dvasininkijos vyresnybės, palaikiusios tradicinį raidyną, nuostatos. Katalikiškų knygų rengėjai, paklusę Bažnyčios vyresnybės nuostatoms, XIX a. pabaigoje ignoravo stiprėjantį pasauliečių kuriamą bendrinės kalbos standartą. Kadangi kalbos standarto turėjimas yra susijęs su valdžia, tokia Katalikų Bažnyčios atstovų pozicija sietina su intencijomis išlaikyti ankstesnę įtaką. 1907 metais matyti lūžio momentas – Katalikų Bažnyčia atsisakė savo tradicinio standarto, pripažino įsigalėjusį pasaulietinį variantą, jį priėmė ir pati ėmė skleisti.Reikšminiai žodžiai: Vakarų aukštaičių tarmė; Bendrinė kalba; Ortografija; Fonetika; Morfologija; Katalikiškos knygos.

ENThis article aims at establishing how norms of the forming standard language affected the language of religious books, what impact was done on them by the Lithuanian periodicals and secular editions, why writing, phonetic and some morphologic norms of prayer works were changing relatively more slowly than the language of some other genres. The object of the study is a Catholic prayer-book Golden Altar compiled by Serafinas Laurynas Kušeliauskas which was published many times. The late reformation of orthography of Golden Altar was to be conditioned by beliefs of high priests supporting the traditional alphabet. At the end of the 19th century compilers of Catholic books following the attitudes of high priests ignored the spreading standard language created by the secular. As existence of the standard language is related to power, such a position of representatives of the Catholic Church is associated with the intentions to keep the former influence. Year 1907 saw the important moment – the Catholic Church refused its traditional standard, recognised the spread secular version, accepted it and started spreading it.