Šv. Ansgaras ir Lietuva. Skandinavų vikingams jo skelbtos Evangelijos aidas Naujausių laikų žemaitiškoje bei lietuviškoje istoriografijoje

LTDarbas paruoštas pranešimo, skaityto 2007 m. rugpjūčio mėn. konferencijoje, skirtoje artėjančiam žemaičių krikšto 600 metų ir dabartinės Palangos bažnyčios pastatymo 100 metų jubiliejams paminėti. Abi sukaktys - gera proga pažvelgti į baltų genčių, iš kurių susiformavo dabartinės lietuvių ir latvių tautos, pirmuosius kontaktus su krikščionybės skelbėjais. Kuršių, kurių dalis XIII-XIV amžiuje buvo asimiliuoti žemaičių, tokie pirmieji kontaktai susiję su Skandinavijos vikingų apaštalo šv. Ansgaro (apie 801-865 ) misijomis. Vargu ar šv. Ansgaras lankėsi Kurše. Iki šiol jo biografijos tyrinėtojai nėra priėję prie vieningos nuomonės. Tačiau visiškai aišku, kad su šv. Ansgaro skelbiamu krikščioniškuoju tikėjimu susipažinę švedų vikingai, dar galutinai neapsisprendę priimti krikščionybės, 853 metais buvo atvykę į Kuršą ir čia apgulę kuršių tvirtovę Apuolę (lotyniškai Apulia). Nepajėgdami Apuolės gynėjų įveikti, jie pirmiausia šaukėsi savo senųjų pagoniškų dievų pagalbos. Jos nesulaukę, prisiminė šv. Ansgaro jiems pristatytą krikščionių Dievą. Prašymas buvo išgirstas ir išklausytas.Kuršiai pasiūlė konfliktą baigti taikos derybomis: „ką praeitais metais paėmėme iš danų kaip karo grobį, < . . . > atiduodame jums kaip dovaną už taikos sutartį“. Ši istorija, aprašyta Rimberto, šv. Ansgaro įpėdinio Hamburgo Bremeno arkivyskupo soste, lietuviškoje istoriografijoje nuo Simono Daukanto laikų iki mūsų dienų klaidingai interpretuojama kaip Vakarų krikščionių riterių (o sovietmečiu net Hitlerio nacių) agresijos prieš baltų ir slavų tautas prasme. Straipsnyje siekiama į Apuolės apgulties epizodą pažvelgti viso Rimberto rašinio apie savo pirmtaką bei jo asmenybės ir veiklos kontekste. Tada aiškiai atsiskleidžia lietuviškos šių įvykių istoriografijos tradicinės interpretacijos teiginių paviršutiniškumas ir tendencingumas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų kontaktų su skandinavų vikingais istorija; Hagiografija:Krikščionybės Lietuvoje istorija; Kuršiai; Misijos; Šv. Ansgaras; Švedai pagonys; Curonians; Hagiography; History of Lithuanian Christianity; Missions; St Ansgar; Swedish Pagans; The History of the Balts and Norsemans contacts.

ENAt the hour of death, St Ansgars sole consolation could have been the words from the Book of Isaiah: "Who among us shall dwell with the devouring fire? who among us shall dwell with everlasting burnings? He that walketh righteously, and speaketh uprightly; he that despiseth the gain of oppressions (...); He shall dwell on high: his place of defence [shall be] the munitions of rocks (...)". / Isa 33 : 14-16/. It seems unlikely that Archbishop Ansgar, a saint who lived the life described above, could inspire the threatening Baltic crusades of the 12th-15th centuries against our ancestors. Moreover, well before the crusade to the Curonian land chronicled by Rimbert, the Swedish Pagans and the Curonians had been frequently involved in Viking warfare, raiding and plundering each others lands, establishing settlements in the enemy's territory. That was the customary way of communication between Scandinavian and Baltic pagans at that time. The story of the siege of Apuolė described by Rimbert can only be surprising in a sense that the seeds of Ansgars preachings planted in the minds of Swedish Vikings before they converted to Christianity had borne fruit, encouraging them to look for ways to deal with a tricky situation not through massacre, but through negotiations.Ansgar did not bring his Gospel to the Vikings at the point of the sword, and it was not readily accepted. However, looking back from the perspective of a thousand years, Ansgar had the right to rejoice in the results – he had not preached to the peoples of Northern Europe in vain. The echo of his Gospel through Swedish Vikings reached our ancestors and our country for the first time as well. It is a pity that for a long time, since the period of Romanticism, we have failed to adequately assess Ansgar's personality and the peaceful missions initiated by him. We have to correct the earlier misleading interpretations of our historiography so that we, the nations of the European family - the Baits, Scandinavians and others – could live together like brothers, in the way proclaimed by the Gospel, which was preached to us by St Ansgar. [From the publication]