Lithuanians in Norway: between conservation and integration

LTŠia studija parodoma, kaip tautinė tapatybė lietuvių migrantų Osle šeimose yra konstruojama, rekonstruojama ir išreiškiama per diskursą, ir koks ryšys yra tarp tautinio identiteto, priklausymo tautai jausmo bei kalbos vartojimo. Tam yra taikomi mišrūs tyrimo metodai (trianguliacija) - kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai. Tapatybė suvokiama ne tik kaip tam tikras psichologinis savęs klasifikavimas, arba priskyrimas tam tikrai grupei, kuris atsispindi žmonių socialiniame elgesyje, bet greičiau kaip kažkas, kas yra kuriama per socialinius veiksmus, o ypač per kalbą. Tyrimas parodė, kad lietuviai bando integruotis ir susitapatinti su priimančiąja šalimi daugiau per kultūrą nei per kalbą. Jie yra kaip tiltai, jungiantys dvi kultūras, iš abiejų kultūrų pasiimantys tai, kas jiems atrodo yra gera, ir atmetantys tai, kas jiems nepriimtina, nors viena kultūra vis dėlto išlieka dominuojanti. Tiriamieji tapatina save ne tik su Lietuva, jie taip pat jaučiasi esą europiečiai ar pasaulio piliečiai. Dalyviai per interviu vertindami savo gyvenimą Norvegijoje išreiškė kolektyvines vertybes ir tautybę naudojo kaip svarbią identifikacijos kategoriją. Dalyvių savęs tapatinimasis su viena ar kita tauta pasireiškia per klasifikavimą, vertinimą ir vertybių ar elgesio priėmimą. Jie taip pat demonstruoja prieštaringas, dvigubas savo tapatybes, keisdami savęs apibūdinimą, kai kalba apie skirtingas visuomenes ar patyrimus. Iš tyrimo galima daryti išvadą, kad lietuviai emigrantai jaučia dilemą išlaikyti, transformuoti, o gal prarasti tautinę tapatybę. Socialinė aplinka, pvz., šeima, veda į atskirų socialinių grupių tapatybės pokyčius - tapatinti ar, piešingai, atskirti save nuo tautos. [...].Reikšminiai žodžiai: Emigrantai (Diaspora); Emigracija; Kalba; Kalbos veiksnys; Lietuviai Norvegijoje; Tautinė tapatybė; Diasphora; Emmigration; Ethnic identity; Language; Linguistic factor; Lithuanians in Norway; National identity.

ENThe study shows how the national identity in the Lithuanian migrant families in Oslo is constructed, reconstructed and expressed via discourse and what relation exists between national identity, the feeling of pertaining to a nation and language use. Quantitative and qualitative research methods as composite research methods (triangulation) are applied thereto. Identity is perceived not only as particular psychological classification of oneself or attributing oneself to a particular group as reflecting in people’s social behaviour, but more as something established through social activities, especially through the language. The research has revealed that Lithuanians are trying to integrate and identify with the host country more through culture than language. They resemble two bridges connecting two cultures and taking from both what they consider good and rejecting unacceptable things, though one culture still dominates. The respondents identify themselves not only with Lithuania; they also feel European or world citizens. Evaluating their lives in Norway during the interview, the participants expressed collective values and applied identity as significant identification category. The participants’ self–identification with one or the other nation is displayed through classification, evaluation and value or behaviour acceptance. They also display their contradictory double identities by altering self–description while speaking about different societies or experiences. A conclusion can be made that Lithuanian emigrants feel a dilemma to maintain, transform or maybe lose their national identity. Social environment, e.g., family leads to identity changes in separate social groups – either to identify or on the contrary, to isolate oneself from the nation. […].

• Sociologija / Sociology
• Etnologija / Ethnology