LTStraipsnyje analizuojamas 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ siekiant nustatyti, kiek jis grindžiamas paprotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais, reglamentuojančiais valstybių atsakomybę už tarptautinės teisės pažeidimus, ir kokia Įstatymo reikšmė sprendžiant Rusijos Federacijos atsakomybės klausimus. Atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, tiriami Rusijos Federacijos atsakomybės Lietuvos Respublikai pagrindo, reparacijos dydžio ir formos bei Lietuvos reikalavimo dėl žalos atlyginimo leistinumo pagrindiniai klausimai. Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad Įstatymas atitinka tarptautinės teisės normas ir, kaip vienašalis valstybės aktas, išreiškia bei konsoliduoja jau anksčiau pareikštą Lietuvos Respublikos reikalavimą Rusijos Federacijai atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą. Toks valstybės vienašalis aktas yra būtinas iškeltam žalos atlyginimo reikalavimui nuosekliai palaikyti, o tai, kad jis yra įstatymo formos, lemia ne tiek tarptautinė, kiek Lietuvos nacionalinė teisė. Lietuvos nacionalinė teisė lemia ir tai, kad pagrindinės Įstatymo nuostatos negali būti panaikintos, nes jomis siekiama įgyvendinti 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimą, be to, tarptautinės teisės požiūriu Įstatymo pripažinimas netekusiu galios būtų suprantamas kaip Lietuvos valstybės pozicijos pasikeitimas ir pretenzijų Rusijai atsisakymas. Straipsnyje taip pat trumpai apžvelgiamos Įstatymo įgyvendinimo galimybės ir trūkumai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Rusija (Russia); Lietuvos Respublika; Agresija; Okupacija; Valstybės atsakomybė; Reparacija; Žala; Atlyginimas; Kompensacija; The USSR; The Russian Federation; The Republic of Lithuania; Aggression; Occupation; State responsibility; Reparation; Compensation of damage; Compensation.
ENThe article analyses the Law of the Republic of Lithuania of 13 June 2000 On the compensation of damage resulting from the USSR’s occupation, in order to determine the extent to which it is grounded in the customary norms and principles of international law regulating state responsibility for breaches of international law, as well as the significance of the law in addressing the issues of the Russian Federation’s responsibility. With regard to the norms of international law, the article examines the key issues concerning the basis of the Russian Federation’s responsibility towards the Republic of Lithuania, the size and the form of reparation, as well as the admissibility of Lithuania’s demand for the compensation of damage. The main conclusion of the article is that the law corresponds to the norms of international law and, as a unilateral state act, expresses and consolidates Lithuania’s previously declared demand to the Russian Federation to compensate the damage resulting from the Soviet occupation. Such unilateral state act is necessary to consistently maintain the demand for the compensation of damage, while the fact that it takes the form of a law is determined by the national law of Lithuania, rather than by international law. The national law of Lithuania also determines that the main provisions of the law may not be abrogated because they seek to implement the decision of the National Referendum of 14 June 1992. Furthermore, from the perspective of international law, the abrogation of the law would mean a change in the position of the Lithuanian state and the renouncement of claims towards Russia.