Scenos fenomenologija. E. Nekrošius skaito K. Donelaitį ir Dante

LTRežisieriaus Eimunto Nekrošiaus pasirinkimai statyti vieną ar kitą dramos / literatūros tekstą dažnai atrodo atsitiktiniai. Jis ir pats mėgsta sakyti, kad knyga „papuolė į rankas“, už jos, laukiančios lentynoje, nugarėlės užkliuvo akys. Tiesa, kalbėdamas apie motyvaciją statyti, režisierius teigia: „Pirmiausia atsiranda pasipriešinimo jausmas. Ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne. Kada suprasi, kad nebesugebi susitvarkyti, įvyks kapituliacija ir reiks uždaryti teatro duris. Taigi yra toks savęs testavimas...“ Praėjusiais dešimtmečiais režisierius ne kartą buvo sustabdęs repeticijas, neužbaigęs spektaklio – jautėsi su kūriniu ar autoriumi nesusikalbėjęs, o gal neradęs tinkamos jam prieigos. Vis dėlto, žvelgiant j pastatytus spektaklius, kūriniai ima sietis tarpusavyje kaip vienas kito tąsa, papildymas. Straipsnyje analizuojami režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (2003) pagal Kristijono Donelaičio poemą ir Dantės „Dieviškoji komedija“ (2012). Analizei pasitelkiamas fenomenologinis metodas, leidžiantis įvardyti svarbiausius šio režisieriaus kūrybos ir minėtų spektaklių bruožus.Bandoma apibūdinti Nekrošiaus pasirinkimus kaip tokias literatūrinio teksto inspiracijas, kurios yra artimos meninėms režisieriaus intencijoms ir asmeninei patirčiai. Fenomenologija kviečia vertinti teatrinį veiksmą ne kaip įženklintą ir koduotą tekstą, o kaip gyvą, besimainantį kūną, scenoje esančių daiktų ir aktoriaus kūniškumo prezentaciją. Žiūrovą – ne kaip spektaklio ženklus objektyviai dekoduojančią sąmonę, o kaip įkūnytą subjektą, suvokiantį spektaklį ir jo reikšmes per [individualius] juslinius išgyvenimus ir vaizduotę, šiuo požiūriu Nekrošiaus režisūra, grįsta sceninio veiksmo dabartiškumu, atlikimo kūniškumu bei erdvės daiktiškumu, itin artima fenomenologiniam skaitymui, aktualizuojančiam kūrybos ir suvokimo vienalaikiškumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eimuntas Nekrošius; Fenimenologija; Fenomenologija; Interpretacija; Režisūra; Teatras; Direction; Eimuntas Nekrošius; Interpretation; Phenomenology; Theater.

ENArticle analyses the plays directed by Eimuntas Nekrošius: "The Beginning. K. Donelaitis. Seasons" (2003), following the poem by Kristijonas Donelaitis and Dante's "The Divine Comedy" (2012). The analysis invokes the phenomenological method enabling to identify the most important creative features of the director and the mentioned plays. Phenomenology suggests evaluating theatrical action not as signified or encoded text but as living, mutating body, presentation of things on stage and actor's flesh. Spectator is considered not as consciousness objectively decoding signs of play but rather as incarnated subject perceiving play and its meanings through [individual] sensational experiences and imagination. In this respect Nekrošius direction is based on contemporaneity of stage action, flesh of performance and materiality of space which is very close for phenomenological reading actualizing the simultaneity of creation and perception. The aspects distinguished in the article of Nekrošius theater and its theatrical language – dialog with creation / author and play perceivers, ascribing new life to a recognizable common thing, formalizing of scenic expression through gesture and movement and especially the accentuation of intuition and imagination both in creational and perceptual processes – let the director to be named as scenic phenomenologist.He is the kind of creator who does not argue or propose his world evaluation or perception as the only possible, but with the help of his reading / interpretation he rather invites his audience to interpret / perceive the world individually. It is here that his increasing choice for creation works ignoring one-sided position and junctions of conflict forces comes from; many-voiced and many-directional, dramaturgically "not bound" (the director is "bound" only to his own style) composition of scenic action; performance neighbouring with expressive gesture, movement which is nearly dancing. All that makes up what awakes sensations not only of those who create but also of those who observe and who are born in this simultaneous space of the birth and perception of play. [From the publication]

• Apie teksto kaip prasmės medijos ribas Husserlio fenomenologijoje ir šv. Ignaco Lojolos "Dvasinėse pratybose".. Soter. 2004, 14 (42), p. 217-232.
• Fenomenologinis žvilgsnis : Jono Biliūno "Kūdikystės sapnai" / Viktorija Daujotytė. XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika / parengė Aušra Jurgutienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. P. 21-38.
• Literatūros fenomenologija : problemikos kontūrai / Viktorija Daujotytė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 238 p.