Iš vietininko norminimo istorijos

LTVienas iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas", kurį vykdo Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra, uždavinių - išsamiai apžvelgti įvairių sintaksės reiškinių norminimo ir kodifikavimo tradicija, normų ir rekomendacijų raidos ypatumus. Šis straipsnis skirtas svarbiausiems vietininko linksnio norminimo istorijos dalykams atskleisti. Vietininko norminimo raida aptariama remiantis svarbiausiais norminamojo (ar taisomojo) pobūdžio leidiniais (Rygiškių Jono „Linksniais ir prielinksniais" (1928), V. Kamantausko „Trumpu kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėliu" (1928), A. Salio ir Pr. Skardžiaus redaguotu „Kalbos patarėju" (1939), „Kalbos praktikos patarimais" ir „Kalbos patarimų" SI knygele, etc.), paskirais lietuvių kalbininkų darbais (straipsniais, pastabomis, patarimais, taisymais). Peržvelgus norminamuosius darbus, ryškūs keli dalykai: is esmės sutariama dėl bendrinėje lietuvių kalboje visiškai netoleruotinų verstinių (paprastai sustabarėjusių, suprieveiksmėjusių) vietininkų (bėgyje, dalykas tame (kame), laikotarpyje ir kt.) griežtojo vertinimo; yra polinkis tokius vietininkus pateikti ne tik šio linksnio skyriuje (pozicijoje), bet ir kaip žodyno klaidas; vietininko vartosena laikoma gana pavojinga, keblia, todėl jai aptarti neretai skiriama proporciškai daugiau vietos nei kitiems linksniams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Bendrinės kalbos norma; Kodifikacija; Norminimo istorija; Sintaksė; Vietininkas; Cidification; Codification; History of standardisation; Literary language standard; Locative; Standard language; Syntax.

ENOne ofthe objectives ofthe project "Research of the Relationship between Lithuanian Language Syntactic Standard Recommendations and Contemporary Usage" fijnded by the State Commission ofthe Lithuanian Language and implemented by the Department of Lithuanian Linguistics and Communication at Lithuanian University of Educational Sciences is to make a detailed overview related to the tradition of standardisation and codification of different syntactic phenomena, as well as development peculiarities of norms and recommendations. The present article is related to disclosure of the most important aspects connected with standardisation ofthe locative case. The development of standardisation of the locative case is discussed here on the basis of the most important publications having a standardising or corrective nature: "Cases and Prepositions" by Jonas of Rygiskės (1928), "A Concise Dictionary of Language Incorrectnesses and Barbarisms" by V. Kamantauskas (1928), "A Linguistic Adviser" edited by A. Salys and Pr. Skardžius (1939), "Advice on Language Practice" and the S1 booklet of "Linguistic Advice", etc., as well as on separate works by Lithuanian linguists (articles, notes, advisory works and corrections). An overview of standardisation-related works reflects several prominent aspects: general accord exists in relation to strict evaluation of locatives translated literally from other languages and totally intolerable in the Lithuanian language (they are usually stabilised and adverbialised): bėgyje 'during' (literally 'in the run'), dalykas tame (kame) 'the matter is that / what is the matter' (literally 'the thing is in / where is the thing') laikotarpyje 'during' (literally 'in the period').The works also have a tendency to present such locatives not only in the chapter related to errors of grammatical case usage, but also as vocabulary errors; usage ofthe locative case is treated as rather dangerous and complicated, therefore, proportionally more space is devoted to it in the works in comparison with usage of other cases. [From the publication]