Kalbinė komunikacija : kreipimosi "substantiva communia" raiška

LTStraipsnyje aptariama, kaip lietuvių kalboje kreipiantis išreiškiamos neigiamos emocijos, neigiamas vertinimas, t. y. analizuojama kreipinių, reiškiamų „substantiva communia", vartosena. Komunikacijos situacijoje kreipiniu siekiama kontakto su kitu asmeniu (adresatu), atkreipiamas jo dėmesys, akcentuojama, kad informacija skiriama būtent jam. Be minėtų funkcijų, kreipiniu galima parodyti jausmus, emocijas ir kt. Kreipimasis priklauso nuo to, į ką (adresatas yra nepažįstamas, vyresnis, jaunesnis ir pan.), kokioje aplinkoje (oficialiai arba neoficialiai) ir kokia intencija (giriant, barantis ir kt.) kreipiamasi, taip pat nuo paties adresanto etiketo, nuovokos, įpročių, išsilavinimo, nuo pokalbio situacijos. Santykiai tarp adresato ir adresanto atskleidžiami per daiktavardžių šauksmininką, asmeninius įvardžius, deminutyvines formas ir kt. Šnekamojoje kalboje, tarmėse dažnai kreipiamasi į adresatą daiktavardžiais, kuriais galima pavadinti ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenį (pvz.: akiplėša, valkata, marmalas). Šie daiktavardžiai, reikšdami asmenį, neturi lyties reikšmės. Formos atžvilgiu vieni jų yra vyriškosios giminės (pvz., marmalas), o kiti - moteriškosios (pvz., valkata), tačiau viename kontekste jie būna vyriškosios, kitame - moteriškosios giminės, pvz. :jis akiplėša /ji akiplėša. Tokius daiktavardžius įprasta vadinti lotynišku terminu „substantiva communia" (trumpinama scom., SC), t. y. akcentuojama specifinė daiktavardžių klasė, ne trečioji giminė. Svarbiausias „substantiva communia" požymis – jais reiškiama subjektyvi (dažniausiai neigiama) asmens charakteristika.Kreipinių įtaigumą sustiprina keli aspektai: kreipinių, išreikštų „substantiva communia", semantika; „substantiva communia" darybos priemonės; įvardžių vartojimas kreipiantis; kreipinio pozicija sakinyje; kreipinio grupės išplėtimas pažyminiais ir kitais žodžiais; kreipimosi tikslai. Tokiais kreipiniais kalbėtojas (adresantas) emocingiau išreiškia savo požiūrį į pašnekovą, jo vertinimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komunikacija; Kreipiniai; Kreipiniai substantiva communia; Kreipinys; Leksinė emocijų raiška; Neigiamų emocijų raiška; Substantiva communia; Addressing; Addressing forms of substantiva communia; Communication; Lexical realization of emotions; Realization of negative emotions; Substantiva communia.

ENArticle discusses the ways how negative evaluation is expressed in Lithuanian while addressing negative emotions, i. e. the use of "substantiva communia" in addressing is discussed. In communicative situations addressing is used to contact a person (addressee), to attract one's attention, to show that the information is namely for him/her. Besides, the way of addressing can show feelings, emotions, etc. The way of addressing depends on some factors: who is addressed (addressee is unfamiliar, older, younger and so on), the envirormient (official or unofficial), the intention of addressing (boasting, scolding, etc.); the etiquette of the addresser, his/her perceptions, habits, education, the communicative situation are also important. The relationship between the addressee and addresser are disclosed through the vocative nouns, personal pronouns, diminutive forms, etc. In colloquial speech or dialects, nouns which can be used to name a person of masculine and feminine gender (e. g.: akiplėša, valkata, marmalas) are used to address a person. These nouns, naming a person have no biological sex meaning. Formally some of them are of masculine gender (e. g., marmalas), others are of feminine gender (e. g., valkata), and however, in some contexts they are of masculine gender, in other contexts they are of feminine gender, e. g.: jis akiplėša/ji akiplėša. These nouns are called by Latin term "substantiva communia" (abreviated scom., SC), i.e. the specific class of nouns is emphasized, not the third gender. The most important feature of substantiva communia is that they express subjective (usually negative) personal characteristics.[...]. [From the publication]