Rankraštinis paveldas ir istorinė atmintis

LTStraipsnyje nagrinėjamos rankraštinio paveldo istorinės atminties ir socialinės sklaidos problemos, kilusios per pastaruosius 10-15 metų. Jos apima daugelį reiškinių: kultūros politiką ir finansavimą, vertinimo prioritetus ir projektų rengimą, skaitmeninimo strategijas ir institucijų (archyvų, bibliotekų, muziejų) bendradarbiavimą, kultūros paveldo vertės ir interesų sankirtas. Informacinėmis technologijomis grįsta globalizacija atvėrė kelią laisvai dokumentų skaitmeninimo politikai ir visuotinei jų prieigai. Kintanti dokumento samprata verčia permąstyti požiūrį į istorinę atmintį, patikslinti jos sąsajas su rankraštiniu paveldu, aptarti Lietuvoje pradėtą vartoti "atminties" sąvoką ir jos interpretacijas, akcentuojančias istorijos aktualizavimą ir "atminties kultūras". Susidomėjimas rašytine kultūra eurointegraciniame kontekste sukėlė paradoksalią modernaus nacionalizmo bangą lituanistinio judėjimo ir baltofilijos pavidalu. Šių pokyčių ir ideologinių metamorfozių kontekste rankraštinis paveldas tapo manipuliacijų objektu. Vietoj bendruomenių tapatybės tyrimo, "konstravimo" ir įtvirtinimo, siekiama unifikuoti viešąją erdvę ir komunikaciją pagal primetamus standartus. Todėl reikia nuolat permąstyti kultūros paveldo saugojimo ir socialinės sklaidos strategijas ir jas derinti su bendruomenėmis, jų atminties samprata ir interesais. Norint istorinės atminties politiką pakreipti integralia vaga, būtina skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, tarpdisciplininių tyrimų plėtrą, kolektyvinių idėju (ir kolektyvinės atminties) generavimą ir projektus.Reikšminiai žodžiai: Rankraščiai; Paveldas; Atmintis; Kultūra; Manuscripts; Heritage; Memory; Culture.

ENThe article examines the problems of historical memory and social spread of hand-written heritage, the problems that have risen in the last 10-15 years. Globalization has defined a clear policy for digitalization and a perspective of opening up to the world. However the rise of attention to the written culture in the Euro-integrational context started a paradoxical wave of modern nationalism in the form of lituanistic movements and baltofilia. In the context of these changes and ideological metamorphosis, hand-written heritage becomes an object of manipulation. The idea of collaboration of memory institutions (archives, libraries and museums) in Lithuania is still a far vision used to cover up pan-European unification or institutional weakness. The integrating approach to hand-written heritage must find place to microhistory, to the past and the living history of regions and communities, to a natural revival of cultures of memory and to the development of identity. [From the publication]