LTŠio tyrimo tikslas – įvertinti, kaip plėtojosi ir keitėsi Rusijos ir Vakarų didžiųjų galios centrų – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos – santykiai 2003–2004 metais. Tai buvo daroma ieškant atsakymo į tokius konkrečius klausimus: kokia buvo Rusijos užsienio politikos strateginė orientacija, kaip ji sąveikavo su JAV ir Europos Sąjungos tikslais ir siekiais ir galiausiai – kuria linkme – suartėjimo ar susvetimėjimo – keitėsi Vidurio ir Rytų Europos šalims svarbiausių pasaulio politinės galios centrų dialogas. Šie uždaviniai lėmė ir trinarę viso darbo struktūrą. Pirmojoje dalyje aptariama pastarųjų metų Rusijos užsienio politikos strategijos kaita. Čia parodoma, kad Rusija, blaiviau įvertinusi savo galimybes, atsisakė anksčiau jai būdingo blaškymosi ir susikoncentravo, bandydama įtraukti NVS valstybes, pirmiausia Ukrainą, į savo politinę orbitą. Antrojoje ir trečiojoje straipsnio dalyse atitinkamai analizuojamos pastarųjų metų Rusijos santykių su JAV ir su Europos Sąjunga ypatumai. Šių santykių raidoje vis labiau stiprėjo susvetimėjimo ir atšalimo požymiai, kuriuos iš dalies maskavo Europos Sąjungos didžiųjų valstybių, visų pirma Vokietijos, valdžios nuostata išlaikyti gerus santykius su Rusija bet kuria kaina. Galiausiai straipsnio pabaigoje pateikiama Rusijos santykių su Vakarais kulminacinio įvykio – Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ trumpa apžvalga, į kurią įsipina ir platesnis nagrinėjamo laikotarpio apibendrinimas. Šio apibendrinimo esmė – parodyti, kad per pastaruosius metus Rusijos ir Vakarų santykiuose vis platėjo vadinamoji „vertybinė praraja“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of America; JAV; USA); Užsienio politika; Sussia; US; EU; Foreign policy; Rusija (Russia); Europos Sąjunga (European Union).
ENThe purpose of this study is to assess how the relations between Russia and great centres of Western powers, namely, the USA and the EU, developed and changed in the years 2003–2004. The answer to the following questions is sought: what was the strategic orientation of Russian foreign policy, how it interacted with the aims of the USA and the EU, and lastly, in which direction – alliance or alienation – the dialogue of the centres of political powers, so important for Central and Eastern Europe, has shifted. These tasks determined the tripartite structure of the whole work. The first part discusses the changes in the strategy of Russia’s foreign policy during the last few years. It shows how Russia, after soberly assessing its possibilities, abandoned its characteristic flouncing and tried to include the CIS countries, primarily Ukraine, into its political orbit. The second and third parts analyse Russia’s recent relations with the USA and the EU. As these relation developed, the symptoms of alienation and estrangement grew stronger. To some degree, these symptoms were disguised by the willingness on the part of the authorities of the EU’s big states, chiefly Germany, to maintain good relations with Russia at all cost. At the end of the article, a short overview of the climactic event – Ukrainian Orange Revolution – that marked Russia’s relation with the West, is presented. This overview also includes a broader summary of the event being discussed. The purpose of this summary is to show that the last few years have signalled the so-called “value gulf” in the relations between Russia and the West.