Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste

LTSvarbiausias kultūros paveldo vertinimo metodologijos trūkumas yra tai, kad objektai vertinami ignoruojant tapsmo kontekstą, todėl kultūros paveldo apsaugos procesas yra nelankstus, negali rasti sąlyčio su aplinkos atnaujinimo, urbanistinio renovavimo, naujos architektūros kūrimo procesais. Toks kultūros paveldo vertinimo metodologijos būvis yra nulemtas atotrūkio nuo bendrųjų mokslinių metodologinių principų kaitos proceso, yra „užsikonservavęs“ klasikinio ir neklasikinio mokslo idėjų lauke. Tam, kad kultūros paveldo vertinimo metodologija galėtų atsinaujinti ir adekvačiai spręsti kultūros paveldo apsaugos tiek strateginius, tiek taktinius uždavinius ir kartu neblokuoti inovacinių procesų architektūros ir urbanistikos lauke, būtina iš esmės persvarstyti kultūros paveldo apsaugos metodinius principus. Taikant kultūros paveldo vertinimo metodologiją, turi būti įvertintos jos nuostatos orientuojantis į postneklasikiniame mokslinės raidos etape išryškėjusias socialinės komunikacijos, žinių generavimo ir jų panaudojimo praktinėms problemoms spręsti informacinės visuomenės ir globalizacijos sąlygomis galimybes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Klasikinė mokslo paradigma; Kultūros paveldo vertinimo metodologija; Metodologija; Neklasikinė mokslo paradigma; Paradigmos; Paveldas; Paveldas, kultūros; Pokyčiai (pakitimai, transformacijos), strateginiai; Postneklasikinė mokslo paradigma; Raida; Vertinimas; Classical scientific paradigm; Cultural heritage assessement methodology; Evaluation; Heritage; Heritage, cultural; Lithuania; Methodology; Nonclassical scientific paradigm; Paradigm; Post-nonclassical scientific paradigm; Process; Transformation, strategical.

ENThe situation when objects of cultural heritage are evaluated and interpreted on the basis of denotative knowledge without taking into account additional connotative and broader background information regarding the cultural context, witnesses a crisis of methodology. This crisis is related with a crisis of mentality in the phase of industrial civilisation. To Lithuania’s disadvantage, the most important concern of cultural heritage assessment methodology is that objects ignore the context, while the cultural heritage protection process is inflexible and unable to find common ground with processes of environmental renewal and urban renovation. Such cultural heritage assessment methodology represents ideologies of so called classical and non-classical scientific paradigms. The renovation of cultural heritage assessment methodology could be achieved only when methodological advantages and conceptual possibilities of the so called post-non-classical paradigm would be taken into account. Only then it would be possible to coordinate both protection of cultural heritage as well as creative activity of architects in the field of contemporary architecture while making architectural designs for historically developed cities. The main features of the post-non-classical paradigm can be disclosed: new modes of social communication, knowledge generation and use of the informational technologies, taking into account the context of globalisation. [From the publication]

• Ability of architects to see autopoietic environmental features / Vytautas Petrušonis. Architecture and urban planning 2021, 17, p. 55-60.
• Architektūrinės ir istorinės Klaipėdos vizijų konkurencija: drąsūs sprendimai ar darnus išsaugojimas? / Aldis Gedutis. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2012, Nr. 1 (30), p. 210-241.
• Harmoningos architektūrinės aplinkos kūrimo teisinės prielaidos / Vytautas Petrušonis. Architektūros kokybės kriterijai / sud. L. Nekrošius, V. Petrušonis, E. Riaubienė. Vilnius: Technika, 2015 P. 78-96.
• Idea of "autopoiesis" in the evaluation of Lithuanian concrete architecture / Aušra Černauskienė. Architecture and urban planning 2020, 16, p. 26-31.
• Inovatyvūs regeneravimo metodai ir jų modeliavimas: Panemunės pilis / Jūratė Jurevičienė, Marija Burinskienė, Inga Genytė, Giedrius Šiupšinskas, Darius Kalibatas. Vilnius : Technika, 2014. 168 p.
• Intersubjektyvumo ir kūniškumo plotmių sankirta. Fenomenologinė perspektyva : disertacija / Donatas Večerskis. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009. 135 p.
• Kultūrinio konteksto reikšmė vertinant architektūrinį kompleksą / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2010, t. 34, Nr. 5, p. 252-261.
• Kultūrinio kraštovaizdžio formavimo paradigmų prielaidos ir raiška / Paulius Kavaliauskas. Journal of architecture and urbanism. 2013, Vol. 37, no. 1, p. 10-20.
• Kultūrinių archetipų recepcija planuojant urbanistinę renovaciją / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2011, t. 35, Nr. 4, p. 260-266.
• Kultūros paveldo skaitmeninimo procesai ir jų įtaka sovietinio architektūros palikimo įpaveldinimui / Viltė Migonytė, Vaidas Petrulis. Acta Academiae Artium Vilnensis 2014, t. 73, p. 11-25.
• Nauja kultūros paveldo objektų aprašo traktuotė ir jos atspindėjimas teisės aktuose / Vytautas Petrušonis. Pažangi architektūros paveldo apsauga - misija (ne)įmanoma? : mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga, 2016 m. lapkričio 22-23 d. / sudarė: Evelina Karalevičienė, Gytis Oržikauskas, Anželika Vėžienė, Justina Ūsonytė, Erika Petunovienė. Kaunas: Arx reklama, 2017. P. 118-126.
• Valstybinių parkų kraštovaizdžio morfostruktūros analizė: 2. Teritorijos išskirtinumas / Paulius Kavaliauskas, Nedmantas Kavaliauskas. Geologija. Geografija. 2019, t. 5, nr. 2, p. 49-60.
• Vietovės kultūrinio tapatumo ontologija / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2005, t. 29, Nr. 2, p. 55-62.
• Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2002, t. 26, Nr. 1, p. 18-36.