Žemaitijos dailininkų bajorų kultūrinė veikla XX a. I pusėje Telšiuose

LTProvincijos kultūros potencialas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vystėsi palaipsniui, lydimas pakilimų ir nuosmukių, labiau paliesdamas tik kai kurias sritis, kaip antai švietimą, visuomeninių organizacijų kūrimąsi. Meno židiniais buvo dvarai ir platesnei visuomenės daliai prieinama bažnyčia. Kilę iš kito socialinio sluoksnio bajorai, nustumiami į užkulisius, kaip negalintys pritapti prie „tautinio savitumo“ siekiančių menininkų. Vis dėlto neretai šio luomo atstovai materialiai rėmė kultūrą, muziejų statybą, buvo aktyvūs kūrėjai, parodų dalyviai ir organizatoriai, kvalifikuoti kultūros paveldo fiksatoriai ir tyrinėtojai. Deja, bajorų dvasinės kultūros analizę apsunkina informacijos stygius. Su šio luomo menine kūryba susijusi medžiaga yra išblaškyta, išvežta iš Lietuvos arba sudeginta sovietmetyje (1940-1950), naikinant dvarų archyvus, bibliotekas ir kolekcijas. Iki šiol nesurinkti, nesusisteminti ir išsamiau neapibūdinti tokių menininkų personalijas bei kūrybą liečiantys faktai, neieškota ryšio nei su bendru XX a. I pusės Lietuvos kultūros, dailės gyvenimu, o tuo labiau su šiais gyvenimo reiškiniais atskiruose regionuose. Straipsnyje nagrinėjama Žemaitijos bajorų dailininkų – tapytojo Leopoldo Andrijausko (1868-1947) ir žemaičių liaudies meno tyrinėtojo, grafiko Juzefo Perkovskio (1896-1940) – kultūrinė veikla, apžvelgiamas jų kūrybinis palikimas. Siekiama objektyviau įvertinti XX a. I pusės Lietuvoje vyravusią „tautinio savitumo“ idėją, parodyti pozityviai lietuvių tautinio identiteto atžvilgiu nusiteikusių bajorų vietą Lietuvos tarpukario kultūroje.Reikšminiai žodžiai: Žemaitija (Samogitia); XX a. Žemaitijos bajorų kultūra; Lietuvos tarpukario kultūra; Lietuvos provincijos kultūra; Žemaičių liaudies menas; Žemaičių muziejus „Alka“; Tautinis stilius; Samogitia's landlords culture in 20th century; Lithuanian interwar culture; Lithuania sticks culture; Samogitia's folk art; Samogitia's museum "Alka"; Folk style.

ENThe potential of province culture at the end of the 19th c. – in the beginning of the 20th c. developed gradually, followed by upswings and downswings and affecting more only some areas, such as education and the establishment of social organisations. Manors and the church accessible to a wider part of society were the heart of art. The noblemen from other social groups were pushed to the wings as not being able to join the artists seeking “ethnic distinction”. Yet the representatives of this group often sponsored culture and museum construction, were active makers, exhibition participants and organisers as well as qualified recorders and researchers of cultural heritage. However, the lack of information encumbers the analysis of noblemen’s spiritual culture. The material concerning the group’s art work is dissipated, taken away from Lithuania or burnt during the Soviet era (1940–1950) while destroying the archives, libraries and collections in manors. The facts about such artists’ personalities and their creative work are still not collected, organised and defined in more detail; it has not been searched for a bond either with the general life of Lithuanian culture and visual art of the first half of the 20th c. or with these life phenomena in various regions. The article analyses the cultural activities of Samogitian noblemen artists – painter Leopoldas Andrijauskas (1868–1947) and researcher of Samogitian folk art, graphic artist Juzef Perkowski (1896–1940) – and reviews their cultural heritage. It is aimed to more objectively evaluate the idea of “ethnic distinction” prevailing in Lithuania in the first half of the 20th c. and to show the position of the noblemen with a positive attitude towards the Lithuanian national identity in the interwar culture.