Tradicinių ir šiuolaikinių vertybių darna Onutės Narbutaitės veikale "Opus lugubre"

LTKompozitorės Onutės Narbutaitės, nacionalinės premijos laureatės (1997), didelę veikalų įtaigą lemia subtilaus konstravimo, mąstymo bei natūralios, kartais netikėtos muzikos tėkmės sintezė. Muzikos vizualumas, jos tikroviškumas ir drauge griežta logika, intelektualumas, grynai muzikinis koncepcijos, stiliaus grožis būdingas ir vienam pirmųjų stambesnės apimties kūrinių „Opus lugubre“ (1991). Muzikos meno traktuotės požiūriu „Opus lugubre“ – klasikinis veikalas, skirtas kameriniam orkestrui. Drauge jis suponuoja dalykus, kuriuos meno istorikai ir teoretikai, remdamiesi muzikos istorijos raida, priešpriešina, dažnokai laiko nesuderinamais. Plačią šio kūrinio poveikio amplitudę lemia tai, kad jis gali būti traktuojamas kaip tradiciškas ir modernus kūrinys, kaip meno „dehumanizacijos“, kuriai būdingas žmogiškųjų realijų pašalinimas, ir priešingai, dideliu pilietiškumu pasižymintis muzikos pavyzdys, kuriame amžiams prieglobstį rado autentiškos (1991-ųjų sausio 13 d.) istorinės vertybės. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip kompozitorė šiame veikale pasiekia tradicinių ir šiuolaikinių vertybių darną, abstraktųjį muzikos meniškumą susieja su realiais jausmais (šiuo atveju tragiška istorinių įvykių patirtimi), koks kūrinyje visada aktualus emotio ir ratio santykis, neretai lemiantis skambančios muzikos įtaigą. Ieškodama atsakymo į iškeltus klausimus kartais, be grynai analitinių muzikos metodų, straipsnio autorė pasitelkia ir estetinius, filosofinius analizės aspektus.Reikšminiai žodžiai: Tradicija; Novatoriškumas; Vertybinė orientacija; Autentiškumas; Tradition; Innovation; Valuable orientation; Autonomy.

ENSignificant suggestion of the compositions by composer Onutė Narbutaitė, a National Award Winner, is determined by the synthesis of subtle construction, contemplation and both natural and sometimes unexpected music flow. The visuality of music and its reality together with strict logic, intelligence, purely musical beauty of concept and style are typical of one of the first bigger compositions, “Opus lugubre” [A Sad Creation] (1991). From the point of view of music art approach, “Opus lugubre” is a classical piece of work for chamber orchestra. It also supposes the matters that art historians and theoreticians contrast and often consider as incompatible while referring to the development of music history. Broad amplitude of the influence of the composition is determined by the fact that it can be treated as both a traditional and modern composition, as an example of “dehumanisation” of art characterised by elimination of human realia; however, the example also distinguishes itself by public spirit where authentic historic values (13 January 1991) have found refuge forever. The aim of the article is to display how the unity of traditional and contemporary values in this composition are achieved by the composer, as well as how the abstract artistry of music and real feelings (tragic experience of historic events in this case) are related, how always topical the relation between emotio and ratio as often conditioning the suggestion of the music being played is. While searching for an answer to the raised questions, the author of the article sometimes employs not only purely analytical methods of music but also aesthetic as well as philosophic aspects of analysis.