Antropologiniai modernizmo ir šiuolaikinės dailės raidos aspektai

LTŽmogiškumo ir meniškumo santykio problema šiandien ne tik išlieka aktuali, bet ir įgyja naujų matmenų. Menotyroje nuolat buvo ieškoma meniškumo konstantų, bet žmogiškumo apraiškos dailėje dažniausiai buvo suprantamos paprastai – kaip mimetiškai perteikiama natūrali, jutimiškai suvokiama tikrovė arba per simbolius – ideologizuota patriarchalinių (moralinių, etinių) vertybių sistema. Fizinė ir metafizinė žmogiškoji tikrovė modernizmo dailėje virto meno kūrinio krizės faktoriumi ir simptomu. Kita vertus, meninė kūryba dažnai sąlygoja žmogiškojo „aš“, subjekto (vaizduojamo ir vaizduojančio, kuriančio, išreiškiančio save) subversiją. Žmogiškosios tikrovės, kūno bei identiteto temų vyravimas šiuolaikiniame mene bei meno kūno permaina iš artefakto (unikato) į reprodukcinį, konceptualų, konvencionalų, „minkštą“, dematerializuotą būvį skatina iš naujo pažvelgti į dehumanizacijos problemą, meninės kūrybos fenomenus, meno kaitos procesus tirti kartu su žmogiškumo fenomenais, meno suvokimą susieti su žmogaus („aš“) suvokimu istorinėje raidoje. Straipsnyje analizuojama žmogiškumo ir meniškumo santykio problema modernizmo ir šiuolaikinėje dailėje. Svarbiausias žmogiškumo vaizdinys vaizduojamajame mene – kūnas, o kūno istoriškumas susijęs su daugiareikšme antropologijos sąvoka. Išskiriami trys kūno modalumai: objektyvus (fizikinis), fenomenologinis savasis ir performatyvus kūnai. Nagrinėjamos šių modalumų sąsajos su meninės praktikos metodų kaita istorijoje.Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis menas; Antropologija; Mechaninis kūnas; Fenomenologinis kūnas; Performatyvus kūnas; Contemporary art; Anthropology; Mechanical body; Phenomenological body; Performative body.

ENA problem of the relationship between humanity and artistry is still topical and acquire new measurements. The history of art always looks for artistry constants, however, usually the manifestation of humanity in visual arts was perceived simply as a mimetically rendered natural and sensory perceived reality or as an ideological system of patriarchal (moral, ethic) values perceived through symbols. Physic and metaphysic human reality became a factor and symptom of the crisis of an art work in the visual arts of modernism. On the other hand, artistic creative work usually influences the subject subversion (depicted and depicting, creating and expressing itself) of human “I”. The dominance of human reality, body and identity topics in nowadays art and the change of artistic body from the artefact (unique) to reproduction – conceptual, conventional, “soft”, and dematerialized state –encourages to have a new look to the problem of dehumanization, phenomena of artistic creative work, to analyse the processes of art changes together with humanity phenomena, and to make a relationship between the perception of art and human (“I”) in historic development. The article analyses the issue of the relation between humanity and artistry in modernism and nowadays visual arts. The most important image of humanity in visual art is a body; the body's historicity is related to a polysemous concept of anthropology. Three modalities of the body are distinguished: objective (physical), self-phenomenological and performative. The relationship between the modalities and the change of artistic practice methods in history is analysed.