Acculturation and adaptation among Lithuanian workers in Norway (a case study)

LTRemiantis J. W. Berry (1997) dviejų dimensijų akultūracijos modeliu, straipsnyje analizuojamos lietuvių darbuotojų, gyvenančių Norvegijoje, Rogalando vietovėje, adaptacijos strategijos. Taikant šį akultūracijos modelį, laikomasi nuostatos, kad individas gali pasirinkti vieną iš akultūracijos strategijų: integraciją, asimiliaciją, separaciją arba neturėti jokių socialinių ryšių nė su viena tautine (etnine) grupe (marginalizacija). Taikant šį modelį laikomasi nuostatos, kad akultūracijai įtakos turi asmeninės savybės, tokios kaip socializacija ar gebėjimas įveikti stresą. Remiantis U. Schönpflug (2002), tautinis identitetas parodo akultūracijos dimensijas. Lietuvių darbuotojų tautinio identiteto raiška Norvegijoje tirta taikant M. B. Brewer (1991) išplėtotą optimalių skirtumų teoriją (optimal distinctiveness theory). M. B. Brewer (1991) teigia, kad subalansuoto etninio identiteto atveju egzistuoja vidutinio lygio asimiliacija, vidutinio stiprumo polinkis skirtis iš kitų savos etninės grupės narių ir vidutinio lygio įsiliejimas į savos tautinės grupės veiklą. Tyrime dalyvavo 44 lietuviai, gyvenantys Rogalando vietovėje, Norvegijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Adaptacija,; Lietuviai; Akultūrizacija ir prisitaikymas; Darbuotojai atvykę iš Lietuvos; Norvegija (Norway); Acculturation and adaptation; Lithuanians; Adaptation; Lithuanian workers.