Kodėl Pijus nebuvo protingas, arba požiūrių į psichikos ligonius modeliai XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje

LTStraipsnyje, remiantis lietuvių literatūrinių tekstų korpuso analizės duomenimis, modeliuojama beprotybės reikšmių tipologija, ieškoma sąsajų su lietuviškų mentalitetų kaitos istorija. Sovietmečio kūriniai (Juozo Glinskio „Grasos namai“, Juozo Marcinkevičiaus „Erelnyčia“, Juozo Grušo „Pijus nebuvo protingas“, Juozo Apučio „Rudens žolė“) interpretuojami kaip cenzūros apėjimo siekiančios tekstinės strategijos, legitimuojančios veikėjų teisę būti tiesos sakytojais ir visuomenės kritikais. Beprotybės romantizavimui oponuoja racionalus totalitarinės sistemos mechanizmų tyrinėjimas ir pavergto proto demaskavimas, beprotybės kaip sovietinės sistemos destrukcijos pasekmė (Kazys Saja, Icchokas Meras, Ričardas Gavelis). Išeivijos literatūroje pastebima tendencija beprotybę interpretuoti kaip autentiškumo raišką (Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma), tačiau atpažįstamas ir kritinis požiūris – priešnuodis emigrantiniam nostalgiškumui (Kostas Ostrauskas). Daroma prielaida, kad protestantiškai tradicijai artimesnėse latvių ir estų literatūrose beprotybės tema nebuvusi tiek populiari. Jaano Krosso romaną „Imperatoriaus beprotis“, sugretinus su Ezopo kalba parašytais lietuvių kūriniais, pripažįstamas estų autoriaus analitinio diskurso ir daugialypio personažų traktavimo išskirtinumas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Beprotybė ir kvailybė; Beprotybė ir kvailybė,; Cenzūra; Ezopo kalba; Jurijus Lotmanas; Lietuvių išeivijos literatūra; Lietuvių sovietmečio literatūra; Modernizmas; Romantizmas; Aesopean language; Censorship; Exile Lithuanian literature; Madness and folly; Modernism; Romanticism; Soviet Lithuanian literature; Yuri Lotman.

ENResorting to the analytical data of Lithuanian literary texts, the article creates a typology of the meanings of madness and looks for links with the history of changes in Lithuanian mentalities. Works written during the Soviet period (Juozas Glinskis's "Grasos namai", Juozas Marcinkevičius's "Erelnyčia", Juozas Grušas's "Pijus nebuvo protingas", Juozas Aputis's "Rudens žolė") are interpreted as textual strategies aimed at the circumvention of censorship, legitimising the right of the characters to tell the truth and be critics of society. The romantization of madness is opposed to a rational analysis of the mechanisms of the totalitarian system, the denouncing of the captive mind, and the attitude that madness is the destructive result of the Soviet system (Kazys Saja, Icchokas Meras, Ričardas Gavelis). In exile literature the trend to interpret madness as the expression of authenticity (Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma) has been observed, but a critical approach, an antidote to emigre nostalgia, is also found (Kostas Ostrauskas). It is assumed that the theme of madness was not as popular in Latvian and Estonian literatures that were closer to the Protestant tradition. A comparison of Jaan Kross' novel "The Czar's Madman" with the works by Lithuanian writers using Aesopean language reveals the superiority of Kross' analytical discourse and the uniqueness of his many-sided attitude to his characters. [From the publication]