Postmodernistinio žaidimo taisyklės Kosto Ostrausko kūryboje

LTKostas Ostrauskas – vienas įdomiausių XX amžiaus lietuvių dramaturgų. 1944 metais emigravęs į Vakarus, pasikeitusioje kultūrinėje, literatūrinėje aplinkoje jis įžvelgia kūrybinę laisvę, kūrybiškumo stimulą ir aptiktas naujoves reflektuoja savo kūryboje. Toji refleksija atsiveria jo tekstų idėjiniame ir formos lygmenyse. „Gadameriškam“ kūrybiniam žaidimui sukurti Ostrauskas naudoja vėlyvojo avangardizmo ir postmodernistinio meno metodus: žanrinių ribų niveliaciją, absurdo dramos techniką, intertekstualumą, reliatyvios prasmės kūrimą ir kt. Tokios „žaidimo taisyklės“ leidžia jam subtiliai ar drastiškai, bet tikrai naujai interpretuoti egzistencines tiesas, besiskleidžiančias dramų turinyje. Tai sieja lietuvių dramaturgą su postmodernistais, laužiusiais tuomet įsigalėjusio intelektualaus modernizmo pretenzingos meno estetikos kanonus. Nesuklysime teigdami, kad tuomet stulbinusios Ostrausko draminės inovacijos šiuolaikinės literatūros kontekste tebėra neįprastos ir įdomios. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Absurdo drama; Intertekstualumas; Intertekstualumas,; Mikrodrama; Reliatyvumas; Žaidimas; Game; Intertextuality; Micro-drama; Relativity; Theatre of Absurd; Theatre of the Absurd- Micro-drama.

ENKostas Ostrauskas is a Lithuanian playwright of the 20th с., who, after his emigration, playfully reflected upon and interpreted the novelties he detected in Western culture and literature. This reflection is revealed at the level of ideas and form in his texts. For the creative Gadamerian game, Ostrauskas chooses the following artistic methods of the late Avant-garde movement and Postmodernism: leveling of genre limits, technique of the Theatre of the Absurd, intertextuality, creation of a relative meaning, etc. These "rules of the game" allow him to provide either subtle or drastic, but always new, interpretations of existential truths, which unfold in the content of his plays. This brings the Lithuanian playwright close to postmodern writers, who broke the canons of the pretentious aesthetics then prevailing in intellectual modernism, and in the national literature which was full of a lyrical spirit. It would not be a mistake to state that the dramatic innovations of Kostas Ostrauskas, which were sensational in their time remain extraordinary and interesting in the context of contemporary literature. [From the publication]